Kai gyvenimas sukasi tik apie vaikus...
1901-12-13 / Jill Savage
Šešerių metų mūsų sūnus Ostinas stovi prie durų ir verkia: „Mamyte, neišeik!", o aš tuo metu jau kraunu savo krepšį į automobilį. Prieš grįždamas iš komandiruotės, ką tik paskambino mano vyras Markas ir paprašė, kad prisijungčiau prie jo Čikagoje, kur kartu galėtume praleisti parą laiko.
Priimti sprendimą nebuvo lengva - prote vyko kova. „Gal išprotėjai?!", - paklausiau susierzinusi, kad jis pastatė mane į keblią padėtį: kad ir ką nuspręsčiau, kas nors bus nuviltas. Be to, norint, kad Marko planas pavyktų, aš per dvi valandas turiu surasti, kas pabus su vaikais, suruošti vaikų daiktus į mokyklą rytojaus rytui, susikrauti daiktus sau ir išvykti.
Pirmiausia - žmona, o po to - mama. Ši frazė iškilo mano mintyse, mąstant apie Marko prašymą. Pirmą kartą ją aptikau ir suvokiau ankstyvaisiais motinystės metais, skaitydama vieną knygą. Nors aš vertinau šią idėją, praktiškai ją taikyti buvo nelengva.
Dėmesys nukreiptas į šeimą, o ne į vaiką - tai antroji mintis, kurią Markas ir aš supratome dalyvaudami bažnyčios rengiamuose kursuose šeimoms. Norėjome vadovautis šiuo principu, nors kartais tai ir sudėtinga.
Visgi apsisprendžiau susitikti su Marku Čikagoje. Tad padėjau vaikams paruošti namų darbus, pavalgėme ankstyvą vakarienę, o po to užsitikrinau, kad mūsų 18-metė dukra prižiūrės vaikus per naktį. Greitai susipakavau savo krepšį, atsisveikindama pabučiavau vaikus ir sprukau prie durų.
Markas ir aš esame vedę 21 metus. Apie vienuolika paskutiniųjų metų galėtume pasakyti - „laimingai vedę". Pirmieji 10 metų buvo labai sudėtingi. Septintaisiais savo vedybų metais mes lankėmės pas šeimos konsultantą, stebėdamiesi, kaip priėjome tokį chaosą.
Mes suvokėme, kad mūsų gyvenimas didžiąja dalimi sukosi apie 3 mūsų vaikus - šis veiksnys ir sukėlė mūsų santuokoje betvarkę. Tai išvesdavo mus iš pusiausvyros. Markas ir aš buvome pradėję leisti savo vaikams valdyti mūsų šeimos gyvenimą, jie nulemdavo ir tai, kiek laiko mes abu praleisdavome kartu kaip pora. Mes nenorėdavome palikti vaikų, nes manėme, kad jiems sunku išsiskirti. Abu baimindavomės, kad jeigu paliksime juos kieno nors kito priežiūrai, jiems gali kas nutikti.
Mes taip susikoncentravome į vaikus, kad nebeturėjome laiko vienas kitam. Dėl to mūsų santuoka ir pradėjo irti. Nesupratome, kad svarbiausią dalyką, kurį norėjome duoti savo vaikams - saugią namų aplinką, - galėsime duoti tik tuomet, kai mūsų vaikai žinos, kad gyvena su tėveliu ir mamyte, kurie vienas kitą myli.
Daugelis iš mūsų tapę tėvais savo, kaip poros, santykiams skiriame mažiau dėmesio. Tačiau neįmanoma palaikyti ugnį degančią jos nekurstant. Kai supratome, kad mūsų santuoka griūna dėl dėmesio stokos, nes vaikų auginimo rūpesčiai užgožia visa kita, mes atradome kelis principus, kurie padėjo teisingai sudėlioti prioritetus.
Kasdieną susisiekite
Skambutis vidurdienį, elektroninė žinutė po pietų, slapta į rankinę ar piniginę įkištas raštelis su užrašu „Aš tave myliu" - tai pastangos, garsiai skelbiančios: „Aš apie tave galvoju!".
Mes su Marku labai džiaugdavomės „mini pasimatymais" kiekvieną vakarą, kai jis grįždavo iš darbo. 15 minučių „mamos ir tėvelio laiko" prieš vakarienę arba po jos padėdavo mums pasikalbėti apie praėjusią dieną ar aptarti vakaro planus. Mūsų vaikams reikėjo šiek tiek laiko, kol jie priprato prie šių pokyčių, tačiau dabar jie jau supranta šio „netrukdomo" laiko vertę. Tik penkiolika minučių, tačiau kokius pokyčius tai atneša!
Nustatykite reguliarų laiką
Gaila, bet dauguma mūsų manome, kad pasimatymai yra reikalingi tik iki santuokos. Tačiau tai turėtų tęstis ir vėliau. Mums reikia kartu žaisti, kalbėtis be pertraukinėjimų, dalintis viltimis ir svajonėmis. Norint atrasti laiko sau kas savaitę ar kartą per mėnesį, svarbu paskirti konkretų laiką, surasti vaikams patikimą auklę ir visais būdais saugoti savo pasimatymų laiką. Pavyzdžiui, mes su Marku susitinkame „pasimatymui" pirmadienio vakarais. Kartais prižiūrėti mažesniuosius paprašome vyresniojo sūnaus, ir iš visos širdies stengiamės, kad kiekvienas susitikimas pirmadienio vakarą būtų prioritetas mūsų dienotvarkėje.
Dėl vaikų priežiūros galbūt galite susitarti su kita šeima: vieną vakarą jūs prižiūrite jų vaikus, o kitą dieną jie prižiūri jūsiškius. Pažįstu dvi šeimas, kurios kas antrą savaitę prižiūri vieni kitų vaikus nuo 16 valandos kiekvieną penktadienį iki pat šeštadienio vidurdienio. Toks susitarimas leidžia kiekvienai porai dukart per mėnesį visą vakarą skirti tik vienas kitam. Vaikai mėgsta žaisti kartu, todėl jie irgi laukia tokių „pasibuvimų".
Žaiskite kartu
Kai šventėme penktąsias santuokos metines, Markas padovanojo man „romantišką" dovaną - išgraviruotą boulingo kamuolį. Per tuos penkerius metus mes nė karto nebuvome kartu pažaisti boulingo! Kai paklausiau, kodėl jis parinko būtent tokią dovaną, Markas atsakė, kad būtų smagu kartu pažaisti.
Po kelerių metų Markas pradėjo žaisti golfą. Jis ir vėl kvietė mane prisijungti.
Netikėtai paėmiau Willardo Harley knygą „Jo poreikiai. Jos poreikiai", kurioje pirmą kartą perskaičiau apie bendravimą pramogaujant. Tarsi šviesa nušvito! Juk svarbu buvo ne boulingas ar golfas, - iš tikrųjų Markas ieškojo kompanijos papramogauti - jis norėjo žaisti kartu!
Kokia veikla mėgote užsiimti, kai susitikinėdavote prieš santuoką? Žaidėte kamuoliu? Ėjote į teatrą? Važinėjotės motociklu? Kuo mėgavotės prieš santuoką, tuo galite mėgautis ir sukūrę šeimą. Su vaikais gali būti ne taip paprasta tai įgyvendinti, tačiau pastangos tikrai atsiperka.
Dažnai lieskite vienas kitą
Gimus vaikams, ilgi aistringi bučiniai virto trumpais „pakštelėjimais" į skruostą. Tačiau kasdienis 30 sekundžių bučinys gali stebuklingai padėti jums likti fiziškai artimiems.
Meilūs, neseksualūs prisilietimai virtuvėje taip pat labai svarbūs. Rodykite susižavėjimą vienas kitu ir namuose. Nors jūsų vaikai gali apsimesti, kad jiems tai nepatinka, slaptai jie džiaugsis, kad jų mamytė ir tėvelis myli vienas kitą ir atvirai tai rodo.
Atostogos dviese
Prieš dešimt metų mums su Marku padovanojo kelionę į Romą. Tikite tuo ar ne, tačiau neturėjau jokio noro ten vykti - nenorėjau 10 dienų palikti savo vaikų.
Tačiau į Romą mes iškeliavome. Ir jei atvirai, tai per tas 10 dviese praleistų dienų mes iš naujo pamilome vienas kitą. Kartais mamytėms ir tėveliams reikia laiko kartu žaisti, tyrinėti pasaulį ar tiesiog kartu ilsėtis. Šeimos atostogos taip pat turi savo vertę, tačiau mamos ir tėčio atostogos ypatingai naudingos, tai suteikia naujos energijos.
Pažinkite vienas kito pasaulį
Man patinka muzikinio teatro spektakliai. Markui tai nepatinka. Markas mėgsta kavą, o aš ne. Markas mėgsta keltis anksti, o aš esu kaip naktinė pelėda. Mūsų skoniai ir interesai skiriasi, mes elgiamės skirtingai ir mūsų fiziologiniai laikrodžiai tiksi skirtingu laiku. Kaip mums atrasti bendrą pagrindą? - Mes sąmoningai žengiame į vienas kito pasaulį.
Markas nelaukia teatro premjeros, tačiau bent kartą ar du per metus jis eina kartu su manimi į teatrą. Ne todėl, kad jam patiktų teatras, bet todėl, kad myli mane. Aš taip pat palaikau jam kompaniją jo mėgstamiausioje kavinėje, kur išgeriu puodelį arbatos. Aš galiu neiti miegoti iki vidurnakčio, o Markas norėtų eiti gulti jau 9 valandą vakaro, todėl mes susitinkame miegamajame „pusiaukelėje" - 10 valandą ar pusę vienuolikos.
Kompromisai ir nuolanki tarno širdis padeda sušvelninti tarpusavio skirtumus ir pažinti vienas kito pasaulį.
Prisiminkite, jūs žinote, kas yra geriausia
Kai man einant prie mašinos važiuoti į Čikagą Ostinas suriko: „Mamyte, neišeik!", prisiminiau mūsų vizitą pas pediatrą. Tada Ostinas taip pat šaukė: „Mamyte, aš nenoriu, kad man durtų!" Aišku, jis nesuvokė, ko jam labiausiai reikia, kai atėjo laikas suleisti skiepus, kurie apsaugos jį nuo ligos. Taip ir dabar jis nesuprato, kad jam pačiam bus geriau, jei mamytė ir tėvelis šiek tiek laiko pabus drauge ir taip sustiprės jų tarpusavio ryšys.
Kartais visai gerai yra atidėti šalin kaltės jausmą. Visada prisiminkite, kad mamytė ir tėvelis geriausiai žino, kas geriausia jų vaikams, netgi tuomet, kai vaikai verkia ar stengiasi manipuliuoti.
Tas spontaniškas Čikagoje praleistas vakaras buvo kaip tik tai, ko mums su Marku tuo metu reikėjo. Labai džiaugiuosi, kad ten nuvykau. Mes grįžome namo stipresnė pora. Mūsų vaikams sekėsi kuo puikiausiai. Mūsų paauglys sūnus trumpai apibendrino: „Žinau, kad tėvams gerai pailsėti nuo vaikų, tačiau ir vaikams kartais reikia poilsio nuo tėvų".
Vienas rašytojas yra rašęs: „Kai kurie tėvai elgiasi taip, tarsi tuokdamiesi jie būtų pasižadėję „Aš imu tave į žmonas/vyrus, kol vaikai mus išskirs". Jeigu ir jūs taip elgiatės, jau šiandien pažadėkite santuoką padaryti savo prioritetu. Tai - geriausia dovana, kurią galite padovanoti savo vaikams."
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Agnė ir Dalius Mockevičiai