Viršūnės ir slėniai ar dvi lygiagrečios sijos

1901-12-13 / Marshall Shelley

Gal vedybinis gyvenimas nėra tik viršukalnių siekimas, vengiant sunkumų?

Kartą su žmona Suzana apsilankėme Yellowstone Nacionaliniame parke, Montanos valst., JAV, keliavome Beartooth (lietuviškai - meškos danties) perėja. Tai buvo bene sudėtingiausia mūsų kelionė.

Nuo šiaurės rytų nacionalinio parko pakraščio greitkelis kilo į viršų. Aplinkui matėsi dantytos kalnagūbrio keteros, ir kelio pavadinimas - Meškos dantis - įgavo prasmę. Daugelyje atkarpų viena kelio pusė buvo stati uolėta siena, o kita pusė - vertikalus kelių šimtų metrų aukščio skardis. Dviejų juostų kelyje- daugybė staigių posūkių ir serpantinų. Ir nors mudu su Suzana esame kalnų mylėtojai, šiame kelio ruože nepasakėme vienas kitam nė žodžio. Lėtai viršun kylančioje mūsų mašinoje, dažniausiai važiavusioje kelio viduriu, (priartėti prie kelio krašto mus priversdavo nebent priešais atvažiuojantis automobilis), girdėjosi tik reti „Vau!" ar „Kaip nuostabu!".

Kai pagaliau pasiekėme viršūnę, galėjau atsipūsti ir apsidairyti. Nuo stipraus vairo spaudimo skaudėjo delnus. Bet koks nuostabus vaizdas atsivėrė prieš akis! „Meškos dantys" mūsų „nesukramtė"! Užvažiavus į viršų ir apsidairius aplink, visur matėsi tik kalnai - dėl šio nuostabaus reginio tikrai buvo verta įveikti ir tą sudėtingą pakilimą.

Tokių akimirkų, kaip mes patyrėme kalno viršūnėje, dauguma iš mūsų ilgimės ir santuokoje. Tai sėkmės, pasitenkinimo akimirkos, kai įtemptas kasdienis vargas - jau praeityje, ir mes, galvodami tik apie šią džiaugsmo akimirką, kuriam laikui tą vargą pamirštame.

Toks gali būti medaus mėnuo, kai pora mėgaujasi buvimu kartu, džiaugiasi, kad myli vienas kitą ir į ateitį žiūri šviesiai ir viltingai. Įkopimui į viršukalnę galima prilyginti ir kūdikio gimimą: pirmą kartą atsimerkiančių akučių stebuklas, pirmas kūdikio riksmas... Kūdikis stebuklingai suburia draugėn tėvus ir senelius.

Išsvajotos atostogos taip pat gali prilygti kalno viršūnei: tai - laikas, kai pailsime ir džiaugiamės vienas kitu bei nauja vieta, be rūpesčių ir be darbų.

Egzistuoja didelė pagunda manyti, kad santuokinis gyvenimas yra nuolatinis kopimas aukštyn, ieškant vis kitos kalno viršūnės. Galime sau sakyti, kad didžioji dalis mūsų gyvenimo yra gyvenimas slėnyje, tačiau vis viliamės, kad esame pakeliui į kitą viršukalnę, į kurią netrukus vėl įkopsime. Arba po daugelio metų ir daugybės staigių gyvenimo posūkių, galime prarasti viltį kada nors vėl pamatyti viršukalnę. Kai kurios poros „paskęsta" niūrioje kasdienybėje: „Mūsų santuoka yra tokia, kokia yra. Ji nėra visiškai nevykusi, tačiau mes nematome jokių viršukalnių..."

Tačiau ar sutuoktinių gyvenimas yra tik viršukalnės ir slėniai? Kalnų viršūnės, kuriose stabtelime trumpam, ir slėniai, kurie, atrodo, neturi nei galo, nei krašto?

„Kodėl gyvenimas - tai pakilimų ir nusileidimų virtinė? - kartą paklausė viena jauna moteris. - Kodėl negalima kilti nuo vienos kalno viršūnės iškart ant kitos, nuo kalno - ant dar aukštesnio?" Supratau ją ir iš dalies su ja sutikau, tačiau pasakiau: „Aš esu realistas ir suprantu, jog, norint vėl pakilti, turi nusileisti žemyn". Bet ir man patiktų nuolat išgyventi tai, ką išgyvename įkopę į viršūnę, nors aš gal ir buvau kiek kantresnis...

Tačiau ar gyvenimą santuokoje geriausiai atitinka palyginimas su viršukalnėmis ir slėniais? O gal Dievas visai neketino leisti mums vargti keliaujant žemyn, kad ir vėl galėtume džiaugtis atsitiktiniais pakilimais?

Rikas Vorenas, pastorius ir knygos „Gyvenimas dėl tikslo" autorius, prieš keletą metų pastebėjo, kad gyvenimo santuokoje „reljefą" apibūdinti nėra taip lengva. Tais metais, kai jo parašyta knyga pasiekė geriausiai parduodamų knygų sąrašo viršūnes, jo žmonai buvo diagnozuotas vėžys. Kas tai? Kalno viršūnė? Gilus slėnis? O gal kas kita?

„Praėjusieji metai buvo geriausi mano gyvenimo metai,- rašė R. Vorenas, - tačiau tuo pačiu ir patys sunkiausi metai, nes mano žmona susirgo vėžiu. Iki šiol maniau, kad gyvenimas - tai kalnai ir slėniai: išgyveni sunkų laiką, tada staiga „užlipi į aukštumas", nusileidi ir vėl kopi į viršų. Tačiau daugiau taip nemanau. Užuot galvojęs apie gyvenimą kaip apie kalnus ir slėnius, dabar manau, kad gyvenimas yra panašus į geležinkelio bėgius, kuriuos sudaro dvi lygiavertės sijos, nes visais laikais savo gyvenime atrasi ir gerų, ir blogų dalykų."

Kad traukinys galėtų važiuoti, jo ratai turi liestis prie abiejų sijų, taip ir gyvenime yra dvi lygiagrečios sijos: palaiminimo ir bėdų sijos.

Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, - rašo Dovydas 23 psalmėje, - nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Psalmių autorius rašo apie paguodą ir ryšį, kuris atsiranda tik sunkiu metu. Iš tiesų toks artimas ryšys užsimezga, vystosi tik sunkiais laikais.

Panašiai ir gyvendami šeimoje mes pradedame pastebėti, kad džiugesio akimirkos ir sunkumai egzistuoja visai greta.

„Nesvarbu, kaip gerai tau sekasi gyvenime, - rašo R. Vorenas, - visuomet atsiras kas nors blogo, ką reikės spręsti. Ir nesvarbu, kaip viskas blogai klostytųsi, visada bus ir gerų dalykų, už kuriuos gali būti Dievui dėkingas".

Taigi, galbūt santuokos tikslas nėra nuolat ieškoti vis naujos kalno viršūnės?

Džiaugsmas ir sunkumai yra keistas derinys, ir didelė dalis gyvenimo prabėga siekiant vieno bei stengiantis išvengti kito. Aš maniau, kad jie gali egzistuoti paeiliui, panašiai kaip kintama srovė, bet dabar suprantu, kad jie visada egzistuoja kartu. Mokausi vienu metu matyti ir gera, ir bloga.

Švęsdami savo medaus mėnesį mudu su Suzana pasirinkome netikusią dieną praleisti viename Floridos parke. Vos tik susimokėjome ir įžengėme į parką, prasidėjo smarki tropinė liūtis. Per kelias minutes buvome visiškai šlapi. Praleisti keletą valandų permirkusiomis kelnėmis, prie odos prilipusiais marškinėliais ir batais, kiekviename žingsnyje šlepsinčiais nuo vandens, nebuvo pati geriausia mintis, norint gerai praleisti laiką. Tai galėjo tapti siaubinga diena. Tačiau aš buvau su mylima moterimi, o ji buvo su manimi! Mes fotografavomės taškydamiesi balose, nors mūsų plaukai ir buvo nutysę. Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis kartas mūsų šeimyniniame gyvenime, kai supratau, kad laimė ir sunkumai gali egzistuoti kartu, tuo pačiu metu.

Iš tikrųjų, tos netikėtai užklupusios nepalankios aplinkybės, bet ir kartui pasipylę palaiminimai paruošė mus didesniems iššūkiams ir išbandymams. Kai mums gimė dukrelė, kurią pavadinome Mende, sužinojome, kad jos vystymasis sutrikęs: ji negalėjo sėdėti, nulaikyti galvutės, įsikabinti rankutėmis... Mums vėl teko susivokti ir priimti džiaugsmą ir kančią vienu metu.

Kai ji mirė nesulaukusi dvejų metukų, maniau, kad niekada negalėsiu būti visiškai laimingas. Liūdesys atrodė esąs neišdildomas. Niekada nepamiršiu tokio sunkaus ir trumpo Mendės gyvenimo su mumis. Sunkiomis dienomis mums padėjo krikščionys draugai, ir mes supratome, kad džiaugsmas yra čia pat.

Net didžiulio skausmo apsuptyje mes išgyvenome ir džiaugsmo akimirkų. Pavyzdžiui, buvome labai dėkingi Dievui už pažintį su Sara, socialine darbuotoja, kuri padėjo mums prižiūrėti dukrelę. Ji tapo gera mūsų drauge ir liko ja net ir po dukrelės mirties. Dabar, praėjus daug metų, Sara padeda mums organizuoti mūsų vyriausios dukters vestuves. Tai nėra kalno viršūnė, kurią pasiekėme be jokių rūpesčių, - mes dar prisimename aplinkybes, kuriomis ši pažintis užsimezgė.

Rikas Vorenas sakė: „Nesvarbu, kaip blogai klostytųsi tavo gyvenimas, visuomet yra ir gerų dalykų, už kuriuos gali dėkoti Dievui. Mūsų tikslas yra keistis, panašėti į Kristų.

Gali sutelkti dėmesį į savo problemas arba nukreipti savo žvilgsnį į tikslus. Jei koncentruojiesi ties savo problemomis, matai tik save - „Mano problemos, mano reikalai, mano skausmas". Vienas iš lengviausių būdų atsikratyti skausmo - nukreipti savo žvilgsnį nuo savęs į Dievą ir į kitus."

Džiaugiuosi, kad gyvenimas nėra tik aukštumos ir slėniai, kad džiaugsmas ir bėdos visuomet eina šalia.

Iš http://www.ctlibrary.com/
vertė Dalius ir Agnė Mockevičiai

Komentarai