Šeimos koncepcijos pagrindai 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje
1901-12-13 / Egidijus Jarašiūnas
2007 m. spalio 12 d. Seime vyko konferencija „Šeima besikeičiančioje visuomenėje“. Šioje konferencijoje pranešimą skaitė signataras, teisininkas, konstitucinės teisės žinovas, Konstitucinio Tesimos teisėjas 1996-2005 metais, ES Teisingumo Teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas. Manome, jog šiandien būtų ypač svarbu ir naudinga palyginti šio teisininko mintis su ta interpretacija, kurią išsakė Konstitucinis Teismas praėjusią savaitę.
Kalbėsiu apie konstitucinius šeimos aspektus. Kodėl apie konstitucinius? Todėl, kad tiek teisiniame, tiek politiniame, tiek valstybiniame gyvenime Konstitucija yra vienintelis priimtų sprendimų ir veiksmų teisiškumo matas. Tai, kas neatitinka Konstitucijos ar jai prieštarauja, yra už teisės ribų. Įstatymai ir juos papildantys aktai yra teisė tik tuo atveju, jei jie neprieštarauja Konstitucijai.
Teisininkas teisinės kategorijos sampratos analizę pradeda nuo teisinio akto teksto. Kai kalbama apie šeimos konstitucinius aspektus, pirmiausia remiamasi į Konstitucijos 38 straipsniu, skelbiančiu, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, kad valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį, kad valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją, kad sutuoktinių teisės šeimoje lygios, kad tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti o vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Konstitucijos 39 straipsnyje rasite nuostatas, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą, dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas, nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Šeima tiesiogiai minima dar visoje grupėje Konstitucijos straipsnių: 22 straipsnio 4 dalis – įstatymas ir teismas saugo nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimos gyvenimą, 26 straipsnio 5 dalis – tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, 31 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ir artimus giminaičius, ir taip toliau. Akivaizdu, kad Konstitucijos kūrėjams šeima buvo vertybė.
Kasdieniame gyvenime šią konstitucinę kategoriją mums reikia transformuoti į konkrečius teisinius reikalavimus. Ir pirmiausia į tuos reikalavimus, kurie keliami valstybės institucijoms, kuriančioms ar taikančioms teisę. Jeigu konstituciniai reikalavimai įvykdyti, galima konstatuoti, kad tos institucijos yra atlikusios joms tenkančias konstitucines pareigas. Jei ne – išvada kitokia.
Kokie tie konstituciniai reikalavimai šeimos santykių teisiniam reguliavimui? Juos galima išsiaiškinti tik analizuojant Konstitucijos tekstą. Taigi, susiduriame su Konstitucijos aiškinimo klausimu. Pirma žinoma taisyklė: Konstituciją, kaip tiesiogiai veikiantį teisės aktą, aiškina kiekvienas ją taikantis subjektas. Yra toks vokiečių teisininkas Peteris Häberle, kuris rašė apie konstitucijos aiškintojų armiją. Kiekvienas, kuris skaito konstitucijos tekstą, ir būtų tos armijos dalyvis. Kai aiškintojai yra patys įvairiausi, tai ir aiškinimai tokie patys. Taigi susiduriame daugybe konstitucijos aiškinimų. Bet valstybiniame gyvenime negali būti daugybės aiškinimų. Valstybės gyvenimas gali vykti tik pagal vienodai suprantamas taisykles. Jei kyla ginčas, kaip tas taisykles suprasti, ‑ reikalingas arbitras. Lietuvoje toks arbitras yra Konstitucinis Teismas. Nagrinėdamas įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo klausimus, Konstitucinis Teismas pirmiausia turi išsiaiškinti, ką reiškia konkrečios konstitucinės nuostatos. Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos ‑ normos bei principai. Tai oficiali konstitucinė doktrina. Oficialios konstitucinės doktrinos esmė: joje atskleidžiama ne tik įvairių konstitucinių nuostatų turinys, bet ir jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Pažymėtina ir tai, kad oficialioje konstitucinėje doktrinoje taip pat gali būti tiesiogiai nurodoma, koks Konstitucijos nuostatų aiškinimas yra negalimas. Konstitucinės justicijos byloje išdėstytas Konstitucijos teksto aiškinimas yra privalomas visiems – visoms valstybinės valdžios institucijoms, pareigūnams, visiems piliečiams, visoms organizacijoms. Kartoju, jog valstybinis gyvenimas vyksta pagal vienodai suprantamas taisykles. Kitaip apie organizuotą veiklą apskritai negalėtume kalbėti.
Kaipgi dabar reikia suprasti mano minėtas konstitucines nuostatas apie šeimą? Atsakymas - pirmiausia žiūrėti Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Idealus atvejis, kai tam tikru klausimu būtų suformuluota išsami Konstitucinio Teismo oficiali doktrina, kai Teismo jurisprudencijoje yra atskleistas konstitucinių nuostatų turinys.
Iš karto galiu pasakyti, kad „šeimos“ konstitucinei kategorijai „nepasisekė“. Deja, konstitucinės justicijos bylų, kuriose susidurta su minėtomis (ar kitomis susijusiomis) konstitucinėmis nuostatomis ‑ nedaug. Maža to, tose bylose Teismui nereikėjo plačiau aiškintis, kas yra šeima. Vienu atveju šeimos santykiai paminėti sprendžiant Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos atitiktį Konstitucijai, kitu atveju ši sritis pastebėta sprendžiant klausimą dėl privatizavimo, butų privatizavimo, trečiu atveju – dėl nuosavybės grąžinimo, ketvirtu atveju – dėl Švietimo įstatymo nuostatų kontrolės. Iš esmės teismas pasitenkino tik Konstitucijos nuostatų pakartojimu ir plačiau nebandė atskleisti šeimos konstitucinės sampratos. Kodėl? Tiesiog Teismui nebuvo užduoti tokie klausimai, į kuriuos atsakant būtų buvę reikalinga tokią sampratą formuluoti.
Šeima, kaip konstitucinė vertybė, gali būti aiškinama tik visos konstitucinių vertybių sistemos kontekste. Tai viena iš konstitucinių vertybių. Konstitucija yra vientisas aktas, tarp šiame akte įtvirtintų vertybių turi būti pusiausvyra.
Konstitucija įtvirtina šeimą, kaip vertybę. Mūsų tikslas – išsiaiškinti šitos vertybės turinį, tai, ką reikia saugoti. Tai viena.
Antra. Konstitucijoje tiesiogiai skelbiama, kad šeima turi būti saugoma, globojama. Taigi, kokios konstitucinės pareigos kyla valstybės valdžios institucijoms užtikrinant šios vertybės apsaugą.
Grįžkime prie šeimos sampratos. Minėjau, kad pati Konstitucija šitos sąvokos plačiau neatskleidžia. Konstitucijos kūrėjams šeimos sąvoka atrodė lyg ir savaime suprantama. Jeigu persikeltume į 1992 metus, daugelis dalykų buvo kitokie – ir tikrovė buvo kita, ir mūsų supratimas apie ją buvo kitoks. Dabar gyvename XXI amžiuje ir turime ieškoti atsakymo atsižvelgdami tiek į visuomenės būklę, tiek į teisės sistemos raidą. Tai, ką aš dėstysiu, bus tiktai mano, kaip teisės specialisto, požiūris. Minėjau, kad oficialus Konstitucijos aiškintojas, kurio žodis paskutinis, yra tik Konstitucinis Teismas. Jeigu, tarkime, kiltų koks ginčas, kuriame reguliuojami šeimos santykiai, ir tas ginčas pasiektų Konstitucinį Teismą – turėtume išsamią šeimos sampratos doktriną. Ar tokia doktrina būtų amžina? Gal dar po metų Teismas, nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylas, ją išplėtotų, papildytų ar net koreguotų. Konstitucinė jurisprudencija, kaip ir visų nuolat cituojamo Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, – dinamiška. Jurisprudencinės teisės ypatumas – vienos bylos sprendime akcentuojami vieni reguliavimo elementai, kitame išryškėja kiti elementai.
Pirmiausia, matyt, tam tikrą kryptį konstitucinių nuostatų aiškintojui padėtų formuoti sociologijos klausimų literatūra. Šeima yra socialinės tikrovės fenomenas. Šeimos sociologija – viena iš sociologijos mokslo šakų. Tyrinėjimo objektas - šeimos institutas. Antai sociologas, etnografas, apskritai žmogaus gyvenimo tyrėjas Claudas Lévi-Straussas rašo: „Pabandykime pirmiausia apibrėžti, kas yra šeima, ir nesujungdami visa, kas surinkta stebint įvairias visuomenes, nei apsiribodami situacija, kuri būdinga mūsų visuomenei, bet sukurdami modelį, kuris egzistuoja dabar pagal tą prasmę, kokia mes vartojame žodį „šeima“. Atrodo, kad ši sąvoka žymi socialinę grupę, kuriai būdingi bent tris bruožai:
- Ji kyla iš santuokos;
- Ją sudaro vyras, žmona, vaikai, gimę iš jų sąjungos, taip pat prisijungę prie šio branduolio kiti giminaičiai;
- Šeimos narius jungia teisėti ryšiai, ekonominio, religinio ir kitokio pobūdžio teisės ir pareigos, apibrėžtas tinklas lytinių teisių ir draudimų, visuma įvairių ir nevienarūšių psichologinių jausmų, tokių kaip kad meilė, prisirišimas, pagarba, baimė ir kt.” (žr. Claud Lévi-Strauss, Textes de et sur Lévi-Strauss, coll. Idées, Paris : Gallimard, 1979)
Toks sociologo požiūris. Kaip matote, tam tikri elementai yra labai aiškiai fiksuojami. Darbas, tiesa, aštuntojo dešimtmečio, bet šio žmogaus mintys vertos dėmesio.
Kaip minėjau, lietuviškos jurisprudencijos neturime. Kaipgi dabar aiškinti šį lietuvišką variantą, kas yra šeima? Manau, kad aiškintojas pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į mokslinę mintį, po to pažvelgti į ordinarinį šios nuostatos suvokimą (t. y. kaip ją supranta įstatymų leidėjas), po to - supranacionalinę ar tarptautinę praktiką (mums kaip visuotinai pripažintas etalonas yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija ir Europos žmogaus teisių praktika). Pastebėtina, kad, aiškindami nacionalinę Konstituciją, daugelį klausimų, susijusių su žmogaus teisėmis, dažniausiai remiamės europine patirtimi. Kodėl? Todėl, kad save traktuojame kaip europiečius ir vienoms ar kitoms sąvokoms teikiame tokį pat turinį.
Taigi kokiu keliu turi eiti teisinė mintis. Jeigu pažiūrėtume į mūsų teisinę literatūrą, iš esmės nieko beveik ir nerasime. Yra išleistas Konstitucijos komentaras. Komentuojant Konstituciją, iš esmės pakartotos įstatymų nuostatos. Kitaip sakant, ten dalykų, esmingai praturtinančių mūsų konstitucinį supratimą, nerasime. Konstitucinės nuostatos aiškinamos pagal ordinarinį reguliavimą ir tiek. Ačiū Dievui, bent vaiko teisių klausimais pasirodė puiki G. Sagačio monografija. Tai rimtas darbas, turime kokybišką kai kurių šeimos aspektų analizę.
Dar vienas šaltinis, kuris galėtų padėti projektuoti šeimos teisinės sampratos pagrindus - įstatymų leidėjo priimti aktai. Aišku, konstitucinių nuostatų pagal įstatyme įtvirtintą sampratą aiškinti negalima. Tačiau neretai įstatymuose suformuluotas požiūris į vieną ar kitą teisinį reiškinį perimamas ir konstitucinėje jurisprudencijoje.
Ar yra aiškus požiūris, išdėstytas ordinariniuose įstatymuose? Pirmiausia žiūrime į Civilinį kodeksą. Civilinis kodeksas šeimos sąvokos irgi nepateikia. Civilinio kodekso komentatoriai bando šią sąvoką išvesti iš kodekse vartojamos „šeimos nario“ kategorijos. Yra Civilinio kodekso trečioji knyga „Šeimos teisė“, ir norint išsiaiškinti, kas ta šeima pagal šį kodeksą, tenka analizuoti įvairias jo nuostatas. Komentatorių požiūriu (manau, kad tai tikrai kompetentingi žmonės, rengę to kodekso tekstą), šeima – tai grupė fizinių asmenų, kuriuos sieja turtiniai ir asmeniniai neturtiniai teisiniai santykiai, atsirandantys santuokos, bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, kraujo giminystės, įvaikinimo, kitokios vaikų priežiūros ar auklėjimo teisinės formos pagrindu. Šeimos turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai susiklosto tarp sutuoktinių, vyro ir moters, bendrai gyvenančių įregistravus partnerystę, tėvų ir vaikų, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų, įtėvių ir įvaikių, globėjų ir globotinių.
Ar įstatymų leidėjas yra nuoseklus ir ar tokia pozicija įtvirtinta visuose įstatymuose?
Įvairiuose įstatymuose aptikau bent kelias šeimos sampratos modifikacijas. Vienaip šeima yra suprantama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme. Šiek tiek modifikuotai šeima apibūdinama Išmokų vaikams įstatyme. Naujų niuansų matome Socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms įstatyme, dar kiti dalykai akcentuojami įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties. Kitaip sakant, kiekvienai konkrečiai santykių sričiai įstatymų leidėjas bando konstruoti jam tuo kartu patogiausią šeimos sampratos konstrukciją. Taigi, ką mes galime pasakyti? Ordinariniu teisiniu reguliavimu remtis, deja, negalime. Vienu atveju šeima suprantama kaip santuokos pagrindu sudaryta bendrija, kitu atveju šeima apima visus bendrai gyvenančius asmenis. Niekaip nesuprantu, kodėl Išmokų vaikams įstatyme į šeimos sudėtį įskaitomi ir asmenys nuo 18 iki 24 metų, jei jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ar kitų mokyklų dieniniuose skyriuose. Išeitų, kad jei toks asmuo mokosi vakariniame skyriuje - jis jau ne šeimos narys. Taip formuluojant šeimos kategoriją antriniai požymiai užgožia esminius.
Kita atrama, kuria oficialus Konstitucijos aiškintojas galėtų natūraliai remtis, būtų, kaip ne kartą yra buvę žmogaus teisių srityje, Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.
Visi puikiai žinome konvencijos 8 straipsnį „Asmens teisė į šeimos gyvenimo gerbimą“. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje atskleista „šeimos gyvenimo“ (vie familiale, family life) samprata. Teisinėje literatūroje nuolat minima Marckx prieš Belgiją byla, kurioje konstatuota, kad šeimos gyvenimas apima mažų mažiausiai ryšius tarp artimų giminaičių, kurie turi svarbią reikšmę. Šis Teismas prioritetą teikia „vertikaliems“ santykiams (nepilnamečiai vaikai, tėvai, seneliai). „Horizontalūs“ santykiai pripažįstami su išlygomis. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) šeimos gyvenimo sampratos neapriboja santuokos pagrindu susiformavusiomis šeimomis ir teigia, kad jis gali apimti ir kitokius de facto santykius. Šeimos gyvenimas apima mažų mažiausiai ryšius tarp artimų giminaičių. Kaip pavyzdys nurodomi ryšiai tarp artimų giminaičių, pvz., senelių ir anūkų ir pan. Nagrinėtose bylose Teismas akcentavo įvairius aspektus. Vertinant šeimos gyvenimą atsižvelgiama į daugelį veiksnių, tarp jų į bendrą gyvenimą, ryšių pastovumą, tarpusavio įsipareigojimų pobūdį ir kt.
Kokie principai būdingi šio Teismo praktikai nagrinėjant bylas, susijusias su šeimos gyvenimu? Atkreipsiu jūsų dėmesį tik į kai kuriuos:
a) valstybės teisinei sistemai neužtikrinus tinkamo teisinio ryšio tarp vaiko ir jo motinos sudarymo galimybės, teks konstatuoti Konvencijos 8 str. pažeidimą;
b) nevienodas santuokinių ir nesantuokinių vaikų traktavimas reiškia konvencijos 8 str. (taip pat ir 14 str.) pažeidimą;
c) šeima suprantama plačiau nei santuokos pagrindu susidaręs socialinis vienetas, todėl Konvencijos str. apsaugos objektas suvokiamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, socialinį, ekonominį, kultūrinį kontekstą bei tradicijas;
d) Konvencijos 8 str. reiškia ne tik valstybės negatyvią pareigą nesikišti į šeimos gyvenimą, bet ir reikalavimą veikti pozityviai, užtikrinant visavertį šios teisės realizavimą;
e) EŽTT šeimos santykiuose gina vaiko teises, t.y. tėvų ir vaikų santykius, bet ne nesantuokinį gyvenimą, (matome, kam teikiamas prioritetas, beje, kai kurie autoriai teisinėje literatūroje tokią Europos žmogaus teisių poziciją laiko pernelyg konservatyvia ir atsargia, nors kiti šį teismą kaltina pernelyg dideliu aktyvumu).
Taigi lietuviškos konstitucinio reguliavimo oficialus aiškintojas galėtų pasinaudoti šiais ir kitais EŽTT jurisprudencijoje išdėstytais teiginiais. Kita vertus, EŽTT visados palieka interpretavimo erdvę atsižvelgiant į įvairius kontekstus (socialinį, ekonominį, kultūrinį ir kt.).
Gal ką rasime Konstitucijos rengimo dokumentuose? Tektų analizuoti mažiausias travaux préparatoires aptiktas užuominas. Tiesa, 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengėjams santuoka grindžiama šeima buvo laikomas tokia savaime suprantama kategorija, kad didesnių diskusijų nekilo. Nereikėjo vieniems kitų įtikinėti, ką reiškia santuoka ir šeima, aiškintis kokią teisinę realybę kursime.
Todėl tenka grįžtu prie konstitucinio akto teksto. Analizuodami konstitucines nuostatas apie šeimą, mes galime padaryti keletą reikšmingų išvadų.
Pirmoji. Konstitucijoje mes matome neatsiejamą santuokos ir šeimos ryšį. Konstitucijos kūrėjai, pagaliau tauta, aprobuodama šį konstitucinį sprendimą, labai aiškiai pasisakė už tokį ryšį.
Antra. Šeimos pagrindas, branduolys – santuoka, ir ši santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Laisvas sutarimas reiškia, kad niekas negali būti verčiamas tuoktis, sudaryti santuoką, kurti šeimą. Tai yra žmogaus teisė. Tai neatimama teisė į šeiminį gyvenimą. Pastebėtina ir tai, kad nei valstybė, nei visuomenė negali versti asmens tuoktis, sudaryti santuoką. Toks susitarimas visada yra laisvas. Tai yra visada savo valia sudaryta vyro ir moters sąjunga. Kitokie asmenų jungimosi būdai, pagal mūsų Konstituciją, negali būti pripažįstami santuoka.
Trečia. Šeimą pirmiausia mes suprantame kaip tėvų, vaikų, kitų artimų giminaičių bendriją, kurią jungia giminystės ryšiai.
Ketvirta. Iš Konstitucijos kyla pareiga reguliuojant šeimos santykius visados prioritetą teikti vaiko teisėms. Tai esminis Konstitucijos akcentas. Konstitucijos tekste pabrėžiama motinystės, tėvystės, vaikystės apsauga. Vaiko auklėjimas šeimoje - prioritetas, tiesiogiai įtvirtintas Konstitucijos tekste.
Penkta. Konstitucija įtvirtina efektyvios, veikiančios, o ne formalios šeimos sampratą. Tai yra šeima suprantama kaip tam tikra realiai funkcionuojanti bendrija, kurios esmė yra santykiai, visas santykių blokas.
Dar vienas dalykas. Pažymėtina, kad ne visus santykius šeimoje apskritai galima teisiškai apibrėžti. Čia jau susiduriame su teisinio reguliavimo prasmingumo ir galimybių klausimu. Tačiau visados yra tam tikri šeiminio gyvenimo aspektai, kurie reikšmingi ne tik asmeniui, šeimai, bet ir visuomenei. Tai ir būtų teisinio reguliavimo objektas.
Konstitucijoje įtvirtintas šeimos, kaip teisinės vertybės, saugojimas, parama šeimai. Šios konstitucinės nuostatos reiškia valstybės valdžios institucijų pareigą priimti atitinkamą teisinį reguliavimą, kuris sudarytų teisines prielaidas normaliam šeimos funkcionavimui. Tokio reguliavimo parengimas ir priėmimas ‑ įstatymų leidėjo pareiga. Reiškiamos visokios šeimos stiprinimo iniciatyvos. Tai gerai. Nors, tiesą pasakius, tai tik būtų siūlymai vykdyti iš Konstitucijos kylančia pareigą.
Priimti įstatymą ‑ tik nustatyti taisykles. Ne mažiau svarbu veiksmingai įgyvendinti šį teisinį reguliavimą. Teisinio reguliavimo, kurio įgyvendinimas nėra užtikrintas, nauda menka. Apie tai būtina galvoti rengiant ir svarstant įstatymų projektus, taip pat ir numatančius paramą šeimai.
Šeimos santykiai turi būti apsaugoti nuo galimų pažeidimų. Taigi įstatymų leidėjui būtina galvoti ir apie veiksmingą šeimos vertybių gynybą.
Taigi matome iš Konstitucijos kylančius reikalavimus tiek įstatymų leidėjui, tiek vykdomajai valdžiai. Galima kalbėti ir apie teisminei valdžiai tenkančią pareigą dėmesingai spręsti šeimos ginčus.
Išdėstysiu penkias trumpas tezes. Jas galima laikyti ir mano pranešimo išvadomis.
- Konstitucija - svarbiausias nacionalinis šeimos teisės šaltinis, teisinė įstatymų leidėjo sprendimų patikros priemonė; todėl šeimos santykius būtina reguliuoti pagal Konstituciją, o ne kariaujant su ja;
- Šeimai pripažintas konstitucinės vertybės statusas suponuoja valstybės valdžios institucijoms pareigas saugoti ir remti šeimą tiek kuriant, tiek taikant teisę;
- Santuoka ir giminystė – du konstituciškai reikšmingi šeimos ramsčiai - dvi svarbiausios atramos:
a) Pirmoji - reiškia vyro ir moters sąjungą, laisva valia sudarytą susitarimą gyventi kaip šeima;
b) Antroji žymi šeimą saistantį kilmės ryšį (įvairūs giminystės lygiai), kaip bendro gyvenimo pagrindą;
- Šeimos pavadinimu netiktų įvardyti kitokio pobūdžio asmenų susivienijimų, nes tokiu atveju būtų ištrintas šeimos, kaip specifinio socialinio vieneto, apsaugos prasmingumas;
- Ypatingai Konstitucijoje saugoma vertybė - vaikai; reguliuojant šeimos ar su jais susijusius santykius negalimas toks reguliavimas, kad valstybėje tam tikros vaikų kategorijos būtų traktuojamos mažiau palankiai.
Įstatymų leidėjui pagal Konstituciją kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris stiprintų šeimos santykius, užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, pirminio visuomenės vieneto, kuris geriausiai užtikrina kokybišką kartų kaitą, apsaugą nuo jai kylančių grėsmių. Reguliuojant šeimos klausimus reikia matyti ne tik dabartį, bet ir ateitį. Todėl suprantamas dėmesys, skiriamas šeimoje esančiam vaikui, kitaip sakant, ateičiai.
Baigiant - dar kelios pastabos. Turim aiškiai skirti konstitucinę vertybę ir toleruojamus dalykus. Tai, jog šeima yra konstitucinė vertybė, nereiškia, kad visi valstybės piliečiai privalo gyventi šeimose. Niekas neverčia sudaryti santuokos. Niekas neverčia žmogaus visą gyvenimą būti susituokus. Niekas žmogaus neverčia pasirinkti kitų sugyvenimo formų. Tačiau konstituciškai saugoma tiktai tokia šeima, kuri užtikrina pačios visuomenės būvį. Žmogaus teisės turi prasmę tiktai visuomenėje.
Antras dalykas – modernumas ir tradicija. Kalbama apie tradicines ir apie modernias šeimas. Tegaliu pasakyti, kad visada tradicija yra tai, kas patikrinta. Tradicija nėra atgyvena. Ar pasiteisins modernumas, ar ne, vienas Dievas težino. Daugybę kartų žmonijos istorijoje tai, kas atrodė modernu, vėliau buvo išmesta į šiukšlyną, nes tebuvo trumpas blykstelėjimas, negalintis išlaikyti laiko išbandymo.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-10-04