Naujoji pasaulio tvarka?
2015-12-29 / G.Vaitoška
Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė (III)
Pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose norima parodyti, kad homoseksualumą nulemia genetinės arba kitokios kūniškos priežastys, ir stengiamasi paneigti psichologinių bei moralinių priežasčių svarbą šiam potraukiui atsirasti. Apie šiuos dalykus ir kalbėsime keliuose mūsų ciklo skyriuose.
Noras surasti „homoseksualumo geną“ ir paneigti psichologines potraukio priežastis, regis, susijęs su visuomenės požiūriu į psichinę sveikatą, psichologinius sutrikimus ir į juos nagrinėjančius mokslus. Mokslas turi didelį prestižą: štai 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualų potraukį iš psichinių ligų sąrašo, ir, kaip tada numatė vienas amerikiečių psichoanalitikas, homoseksualūs santykiai ėmė plisti anksčiau neregėtu mastu. Diagnozės panaikinimo istorija išsamiai aprašyta sociologo Ronaldo Bayerio monografijoje „Homoseksualumas ir Amerikos psichiatrija. Diagnozės politika“ (išleista 1987 m.). Joje, išsamiai analizuodamas audringus ir agresyvius gėjų judėjimo protestus Amerikos psichiatrų asociacijos metinėse konferencijose 1970–1973 m., autorius parodo, kad sprendimas homoseksualumą laikyti sveiku dalyku buvo politiškai motyvuotas, jam įtakos neturėjo nė vienas klausimą išmanantis specialistas, ir „psichiatrai kapituliavo prieš minios spaudimą“ (p. 91).
Amerikos psichiatrai nėra nei bailūs, nei neišmanėliai. Ne vienas specialistas manė, jog potraukio tai pačiai gimčiai nebelaikant patologišku būtų padedama jį jaučiantiems žmonėms atsikratyti stigmos – būti laikomiems psichiškai sutrikusiais. Iš tiesų tokia stigma egzistuoja: „turintis diagnozę“, „patekęs į psichiatrinę“ ir pas mus nėra vertinamas gerai, lyg mes, visi kiti, būtume tobulos psichinės sveikatos pavyzdžiai. Galvodami apie psichikos ligas, patenkame į kalbines pinkles – panašiai, kaip ir vartodami žodį lytis vietoj žodžio gimtis, kaip rašėme pirmame ciklo straipsnyje. Psyche graikiškai reiškia sielą, pathos – kentėjimą, logos – mokslą. Kalbėdami apie psichikos patologiją, kalbame apie sielos kentėjimą. Tokį terminą kai kada tebevartoja rusų arba vokiečių psichiatrija, psichinę ligą vadindamosduševnoje stradanije ar boleznj arba geistliche Krankheit. Būtų galima perfrazuoti Evangeliją: jei kas iš jūsų jaučiatės neturįs jokio sielos skausmo, pirmas meskite akmenį į prieš jus pastatytą patiriantįjį sielos kančią (t. y. „psichinį ligonį“). Žinoma, toks žmogus gal ir atsirastų, bet šiuo savo veiksmu tik patvirtintų, kad jo siela („psichika“) nesveika. Sielos negalia būna skirtingo laipsnio, tad „diagnozę gauna“ tie, kuriems jų kentėjimas nebeleidžia, perfrazuojant austrų psichiatro Alfredo Adlerio sveikatos apibrėžimą, normaliai dirbti, mylėti ir draugauti. Tačiau riba slidi, ir lietuviškas patarimas – niekada neatsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos (o tarp jų ir „beprotnamio“ ar narkologinio dispanserio) – suprantamas bent kiek mąstančiam žmogui.
Tiesos geografija
„Teisinga“ kova su AIDS, paauglių „reprodukcinės sveikatos“ teisės, pasaulio populiacijos reguliavimo strategijos, teisė į seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę (teisė laikyti save vyru, moterimi ar dar kuo nors, nepriklausomai nuo to, kas esi) – šie principai ateina iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir psichologijoje bei psichiatrijoje vyrauja šios šalies specialistų pažiūros. Pasaulinė sveikatos organizacija yra Niujorke, – iš ten visam pasauliui sakoma, kas sveika, o kas ne.
Amerikos kultūrinio dominavimo pasaulyje priežastis – ekonominis bei karinis dominavimas, ypač sustiprėjęs po Antrojo pasaulinio karo. Šio dominavimo, kaip ir kiekvieno reiškinio, pozityvieji ir negatyvieji aspektai susipynę. Amerikoje yra idealizmo ir entuziazmo palaikyti gėrį: galingas judėjimas už gyvybę, skaistumo programų jaunimui gausa, katalikybės mastai ir energija, padarę popiežiui Benediktui XVI didžiulį įspūdį lankantis toje šalyje, palyginti su Europos bažnyčių ištuštėjimu ir droviais pasisakymais prieš abortą, atrodo lyg sveikas stipruolis prieš kažką negarsiai veblenantį berniuką. Kita vertus, laisvė Amerikoje itin įsisiūbavo ir priešingon pusėn: tai ten, San Francisko gėjų bendruomenėje, kilo AIDS epidemija devintojo dešimtmečio pradžioje (mokslininkai žmogaus imunodeficito virusą iš pradžių vadino su vyrų homoseksualiais santykiais susijusiu imunodeficito virusu:GRID – Gay Related Immunodeficiency). „Playboy“ ir „Cosmopolitan“ skleidžiamas falo garbinimas, Alfredo Kinsey pedofiliją reklamuojantys tyrimai, į visų mūsų namus įsiveržusi pornografija – tai dažniausiai amerikietiškas „produktas“. Kaip ir masyvus gėjų, „prieš“ ir „po“ operacinių transseksualų (t. y. vyrų, laikančių save moterimis prieš kastraciją ar po jos) judėjimas, sukaupęs galingus finansinius srautus ir nukariavęs iš pradžių Jungtinių Tautų, o paskui per amerikietiškų vertybių „eksportą“ ir Europos Sąjungos politikus. Jaunumas, kaip šmaikštavo Oscaras Wilde’as, yra seniausia Amerikos tradicija. Tie žmonės tikrai tiki, kad skleidžia pažangą ir išsivadavimą iš „represiškos krikščionybės“ varžtų.
Be jokios abejonės, JAV telkiasi tūkstančiai puikių psichiatrijos, psichoterapijos ir psichologijos mokslų specialistų (tiesa, didelę įtaką JAV psichiatrijai padarė prieš karą iš Vokietijos emigravę specialistai), ir jų sielos kentėjimo supratimas vertingai gilina šios srities žinias. Kita vertus, gaila, kad Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos psichiatrija po karo buvo pastebimai nustumtos į paribį. Klausimas daugialypis, tačiau viena jo dimensija aiški: ar pasaulio psichinės sveikatos specialistai privalo sekti amerikiečių sprendimu nebematyti su homoseksualiu potraukiu arba lytinės tapatybės sutrikimu susijusio žmogaus kentėjimo? Patys amerikiečių mokslininkai skelbia, jog psichiatrija JAV pateko į politinio korektiškumo spąstus. Ir tokia yra ne tik konservatyvių, bet ir ne vieno liberalių politinių pažiūrų mokslininkų nuomonė – tokių, kaip, pvz., buvusio Amerikos psichologų asociacijos prezidento Nicholas Cummingso, redagavusio garsiąją publikaciją apie „Destruktyvias tendencijas [Amerikos] požiūryje į psichikos sveikatą“. Tose pačiose JAV yra ir galingiausia pasaulyje homoseksualizmo mokslinio tyrimo ir terapijos asociacija, vienijanti tūkstančius Amerikos ir kitų pasaulio šalių specialistų (NARTH: National Association for Research and Therapy of Homosexuality). Tiesa, pastaruoju metu ji tampoma po teismus, norinčius uždrausti psichoterapiškai padėti jaunuoliams, kurie savo asmenybėje atradę homoseksualų potraukį nenori gyventi gėjų gyvenimo.
Vis dėlto „ne tik genas“
Kaip matome, JAV homoseksualumo ir panašiais klausimais vyksta kova tarp sveiko proto, objektyvaus mokslo bei politinio korektiškumo ir jos baigtį sunku nusakyti. Negalima atmesti scenarijaus, kad melas laimės. Paradoksalu, tačiau, kalbant apie teises į „reprodukcinę sveikatą“ (teisė į abortą, taip pat ir paauglėms, neinformavus tėvų, tokia pati mergaičių teisė į kontracepciją ir dideles, sveikatai rizikingos hormonų dozes naudojančią „urgentinę kontracepciją“) arba LGBTI (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų) teises, Jungtinių Tautų būstinė Niujorkas, kur mus pasitinka žymioji Amerikos Laisvės statula, pasaulyje yra tapęs „Naująja Maskva“: šios, pasak palaimintojo Jono Pauliaus II, mirties kultūros „vertybės“ diktuojamos pasauliui kaip vienintelės teisingos, o už jų nevykdymą žmonės sodinami į kalėjimus. Gal tai ir nekeista, nes, kaip kalbėsime vėliau, komunistinę Maskvą, JAV ir ne vieną įžymų praeito šimtmečio Europos intelektualą (Simone de Beauvoir, Herbertą Marcuse ir kt.) sieja nelengvai įžvelgiama, tačiau labai reikšminga rausvos spalvos juostelė: trans, gender, homoseksualinio ir proabortinio judėjimų filosofinis pamatas yra marksistinis žmogaus supratimas.
Pabaigoje pacituosime aktyviai progėjiškos, įtakingos Amerikos psichologų asociacijos teiginį apie homoseksualaus potraukio priežastis. Jis buvo išspausdintas 2009 m. oficialiame šios asociacijos biuletenyje, ir, nepaisant didelio noro įrodyti, kad homoseksualumas yra genetiškai nulemtas (įdomu, kodėl tai taip svarbu? Negi garbingoji asociacija „stigmatizuoja“ sielos kentėjimą?), vis dėlto teigia, kad potraukio tai pačiai gimčiai priežastis nėra mitinis „homoseksualumo genas“: „Mokslininkai nesutaria dėl tikslių priežasčių, dėl kurių individas išsivysto turėdamas heteroseksualią, biseksualią ar homoseksualią orientaciją. Nors buvo atlikta daug tyrimų, analizuojančių galimas genetines, hormonines, psichologines, socialines ir kultūrines įtakas seksualinei orientacijai, jų rezultatai neleido mokslininkams nustatyti, kad seksualinę orientaciją nulemia kuris nors vienas faktorius ar faktoriai.
Daug mokslininkų galvoja, jog čia sudėtingai susipina prigimties ir ugdymo (nature and nurture) įtakos.“ Kitaip kalbant, gali turėti įtakos ir biologiniai (prigimtis), ir psichologiniai (ugdymas) veiksniai. Kad homoseksualus potraukis atsiranda sielos skausmą išgyvenančiam vaikui arba jaunuoliui, Amerikos psichologų asociacija, šiaip jau kartais subtiliai pasisakanti ir už tokius dalykus kaip pedofilija, neatmetė. Apie šį skausmą kalbėsime kitąkart.
Straipsnis publikuojamas gavus autoriaus sutikimą