Įstrigęs interneto nešvankybėse

2015-05-15 / Christine J. Gardner

Pagaliau Skotas biure liko vienas. Po dar vienos įtemptos dienos Bažnyčioje jis jautėsi pervargęs, bet patenkintas. Jo sunkus darbas pradėjo nešti vaisių. Jaunimo grupė greitai augo, ir žmonės kalbėjo, kad tai jo nuopelnas. Prieš sėsdamas prie šūsnies popierių ir imdamasis atsakinėti į telefono skambučius, Skotas nusprendė truputį pailsėti. Jis užsidarė duris ir įsitaisė prie tyliai gaudžiančio kompiuterio. „Juk užsitarnavau“, – pagalvojo. Jis pajudino pelytę, paskui spragt, spragt, spragt – ekrane pasirodžiusios erotiškos besišypsančios moterys, atrodė, jam pritaria.
     Iš pirmo žvilgsnio Skotui, vos įžengusiam į trečiąją dešimtį, nieko netrūko. Populiarus, energingas, jaunas didžiausios tos denominacijos Bažnyčios pastorius. Skotas jau buvo pageidaujamas kaip kalbėtojas ir rašytojas visoje šalyje. Jis turėjo gražią ir mylinčią žmoną Karoliną, naujagimę dukrytę ir gyveno patogiame name. Vis dėlto nebuvo visiškai patenkintas. Skotas priklausė tai nedidelei, bet vis gausėjančiai šiandieninių pastorių grupelei, kurie turėjo slaptą, gundančią gyvenimo sritį: jis tapo priklausomas nuo kibersekso, ir tas internetinės pornografijos troškulys atrodė nenumalšinamas. 

Kelias į aklavietę

Iš ankstyvųjų Skoto vaikystės prisiminimų išplaukdavo ir atviro sekso vaizdų. Būdamas šešerių metų, jis buvo radęs į stalo žaidimą įdėtą pornografinį žurnalą.
     Skoto šeimoje – kaip ir jo tėvo karinėje karjeroje – buvo labiau rūpinamasi taisyklėmis negu tarpusavio santykiais. Ši tendencija persikėlė ir į šeimos religinį gyvenimą. Tai yra Skoto šeimoje sekti paskui Dievą reiškė ištikimai lankyti Bažnyčią. Paauglystėje Skotas nusprendė, kad gali laimėti Dievo palankumą lygiai taip, kaip mėgino laimėti savo tėvo palankumą. Nepasiekęs gerų rezultatų sporte ar akademiniuose dalykuose, Skotas suprato, jog geriausia jam sekasi religijos srityje. Dar vidurinėje mokykloje draugai negalėjo atsistebėti Bažnyčioje jo pasakytu pamokslu. Buvo sujaudinti ir Skoto tėvai, ir jis pats. „Atrodo, būtent tada pirmą kartą pajutau, jog jie mane priima, ir tai buvo labai svarbu“, – teigė Skotas. Vis dėlto dėl savo nebrandumo jis tapo lengvu pagundų taikiniu.
     Baigęs vidurinę mokyklą Skotas studijavo krikščioniškoje laisvųjų menų kolegijoje Vakarų valstijoje. Dienomis jis rengėsi stoti į seminariją, o naktimis gėrė. „Pirmaisiais metais mokykloje buvau tikras padūkėlis“, – prisipažino Skotas. Jiedu su Karolina susituokė devintojo dešimtmečio viduryje, dar mokydamiesi kolegijoje, ir nepaisydami įtemptų studijų bei etatinio tarnautojo darbo, jie rasdavo brangių akimirkų praleisti kartu. Vieną vakarą grįždami iš krepšinio rungtynių, Skotas su draugu pravažiavo pro vidury kelio kažkieno numestą dėžę. Keista, bet jie vis dėlto sustojo ir rado ją pilną pornografinių žurnalų. Vaikinai pasiėmė juos ir namuose juokais pasakė žmonoms, kad nusipirko. Linksmai pasijuokę, paskui tuos žurnalus išmetė.
     Deja, tą naktį, slapčia vienas nuo kito (tai paaiškėjo tik po kelerių metų), jie abu patyliukais grįžo prie šiukšlių konteinerio dar kartą pavartyti žurnalų. Tiesa, Skotas meldė Dievo atleisti ir vėl išmetė žurnalus. Jis manė visiems laikams atsisakęs pornografijos.
     Baigus kolegiją, Skoto karjera tęsėsi didelėje Plainso Bažnyčioje. Tačiau jo santuokai iškilo didelis pavojus. Užuot mėginusi rasti išeitį iš susidariusios situacijos dėl jųdviejų atitolimo, intensyvaus darbo ir tarpusavio bendravimo stokos, pora pasinėrė į tarnavimą. „Mes dirbdavome 80, 90 valandų per savaitę, ir tai buvo būdas pabėgti vienam nuo kito“, – pasakojo Skotas.
     Ilgainiui sutuoktiniai suprato, kad jiems reikia pagalbos, tačiau vengė kreiptis į specialistus iki dešimtojo dešimtmečio pradžios, kai sutiko apsilankyti pas krikščionių psichologą. Jau per antrąjį užsiėmimą psichologas pasakė, kad visos jų problemos kyla dėl nepakankamo seksualinio gyvenimo. Paskui jis parodė jiems erotinį vaizdo filmą. Taip, užuot išgelbėjęs santuoką, psichologas nenorėdamas pakurstė smilkstančią Skoto pagundą. Po kelių savaičių Skotas vėl griebėsi pornografijos. „Ieškojau visų įmanomų pasiteisinimų: ‘Dieve, pažvelk, kaip dėl Tavęs stengiuosi, dirbdamas su tais paaugliais. Aš tikrai to vertas… juk turiu žmoną, kuriai tai neberūpi’“, – pasakojo Skotas.
     Pornografija iš lėto užvaldė Skoto gyvenimą. Kitais metais Skotas perėjo iš fantazijų srities į realybę. Pasak jo paties, patyrė neseksualinį meilės romaną su viena jo Bažnyčios lydere. Tiesa, paskui tuos santykius nutraukė. Bijodamas, kad tai nepaaiškėtų, Skotas susirado kitą darbą – tapo mažos Gulf Kausto Bažnyčios jaunimo pastoriumi. Tačiau pornografijos geismas tik augo. Kartais jis užsirakindavo savo kabineto duris ir, žiūrėdamas į gundančius vaizdus kompiuterio ekrane, masturbuodavosi.
     Po metų pora grįžo atgal į Plainsą, ir Skotas įsidarbino didelėje kitos denominacijos Bažnyčioje. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog jie persikraustė, kad būtų arčiau Skoto motinos, kuri merdėjo nuo vėžio. Tačiau vėliau Skotas tvirtino, kad tikroji priežastis buvo išdidumas. „Tuo metu buvau toks arogantiškas, pasipūtęs ir įsitikinęs savo susikurto įvaizdžio teisingumu, kad mes grįžome atgal, nes negalėjome apsikęsti mažoje Bažnyčioje. Norėjome vėl būti rampos šviesoje.“ Netrukus Skotas buvo pradėtas kviesti sakyti kalbas po visą šalį, ir tai tęsėsi mėnesių mėnesius.
     Iki dešimtojo dešimtmečio pabaigos Skoto pornografijos pomėgis tapo žalingu įpročiu, kuris užvaldė jo mintis ir atėmė didžiąją laiko dalį. „Buvau priėjęs tokį etapą, kai jau nebeprašydavau Dievo atleidimo, – pasakojo Skotas. – Man jau kone atrodė, kad aš tai užsitarnavau. Parengęs pamokslą, užsirakindavau savo kabinete ir ieškodavau internete pornografinių vaizdų.“ Pornografija padėdavo atsipalaiduoti nuo itin sunkaus darbo ir problemų šeimoje. „Tai buvo saugi salelė. Ten manęs niekas neatstumdavo ir neįžeisdavo. Ten rasdavau tokią pilnatvę, kokios neradau niekur kitur.“ Pornografija Skotui tapo lengvu atsakymu į fizinio artumo stoką: apgaulingas jausmas, kad esi priimtas be jokių įsipareigojimų, pavojaus užsikrėsti venerinėmis ligomis ar apvaisinti kokią nors moterį.
     Po ilgų chroniško pornografijos vartojimo metų ir didelių šeimyninių problemų, dvigubas Skoto gyvenimo būdas pasiekė krizę: maždaug prieš penkerius metus jis įkliuvo. Skotas buvo pakviestas sakyti kalbų didelėje krikščioniško jaunimo stovykloje. Čia jis pajuto potraukį vienai kolegijos studentei iš kitos Bažnyčios. Kelioms minutėms pasilikęs su ja dviese, jis nederamai merginą palietė. Dar nepasibaigus suvažiavimui, studentė papasakojo savo Bažnyčios grupei, kas nutiko. „Tada ir užvirė košė, – pasakojo Skotas. – Buvo tikrai siaubinga.“
     Skotas grįžo namo ir viską išklojo žmonai – nuo jųdviejų santykių atšalimo iki ilgus metus trukusio jo piktnaudžiavimo pornografija. Karolina gerai žinojo jų šeimynines problemas, tačiau nė nenutuokė, kad jos vyras įnikęs į pornografiją. Ji buvo priblokšta.

Pornografija ir skaičiai

Pornografija – ypač internetinė – darosi vis populiaresnė ir brangiai atsieina: prarasti darbai, nesėkmingos santuokos, iširusios šeimos. Ne mažiau pažeidžiami šio žalingo įpročio yra ir pastoriai. Vis daugiau Bažnyčios tarnų įstringa interneto nešvankybėse.
     1999 metų rugpjūtį 11 procentų skambučių pagalbos šeimai linija buvo susiję su pastoriais bei internetine pornografija. 2000 metų rugpjūtį nerimas dėl internetinės pornografijos išaugo iki 20 procentų.
     Pagunda gal ir sena, tačiau technologija nauja. Kompiuterių vis gausėja, ir daugelis įsiveda internetą, tad norint pavartyti pornografinius puslapius, tereikia spragtelėti pelytės klavišu – taip paprasta, kaip užsisakyti gėlių ar išsiųsti elektroninį laišką.
     2000 metų rugpjūtį Christianity Today pateikė išsamią savo skaitytojų – ir eilinių tikinčiųjų, ir dvasininkų – atsiliepimų internetinės pornografijos klausimu apžvalgą. Daugeliui respondentų internetinė pornografija problemų nekėlė. Tačiau reikšmingos mažumos atsakymai atskleidė štai ką:

    * Nors daugiau kaip pusė respondentų – 67 procentai dvasininkų ir 64 procentai paprastų tikinčiųjų – nebuvo lankęsi atviras sekso scenas demonstruojančiuose interneto puslapiuose, reikšmingas jų skaičius – 33 procentai dvasininkų ir 36 procentai paprastų tikinčiųjų – teigė tai darę.
    * Iš tų, kurie buvo lankęsi interneto pornografinėse svetainėse, šiek tiek daugiau kaip pusė dvasininkų (53 procentai) ir 44 procentai paprastų tikinčiųjų skaitytojų teigė tai darę vos kelis kartus per metus. 18 procentų dvasininkų atsakė, jog lankosi pornografiniuose interneto puslapiuose nuo dviejų kartų per mėnesį iki daugiau kaip vieno karto per savaitę.
    * Dvasininkai labiau linkę slėpti nuo savo žmonų, kad naudojasi internetine pornografija. 50 procentų tikinčiųjų, kurie lankosi interneto pornografiniuose salonuose, tvirtino, kad jų žmonos žino apie jų pomėgį. Iš dvasininkų teigiamai atsakė tik 28 procentai. 30 procentų internetine pornografija besidominčių dvasininkų apie tai niekam nesako.
    * Pirmoji gynybos linija yra malda. Maždaug du trečdaliai respondentų, kurie lankosi interneto pornografiniuose puslapiuose, tvirtino, kad jie meldėsi dėl šios problemos (69 procentai dvasininkų ir 60 procentų paprastų tikinčiųjų). Į specialistus kreipėsi tik nedaugelis (4 procentai dvasininkų ir 7 procentai kitų tikinčiųjų).

     Kai vartotojas įninka į šią sritį ir, nekreipdamas dėmesio į asmenines ar profesines pasekmes, daugybę laiko praleidžia internete, nuolatinis domėjimasis internetine pornografija tampa žalingu įpročiu. Taip teigia Jennifer Scheider, medikė, kovos su žalingais įpročiais specialistė, knygos Cybersex Exposed: Recognizing the Obsession autorė.
     Šiuo atžvilgiu pažeidžiami ne vien vyrai. Šiek tiek mažiau kaip 10 procentų skambinusiųjų pagalbos šeimai linija sudarė moterys, ir kai kurios iš jų buvo pastorės. Daugelis moterų įsitraukia į pornografiją suaugusiems skirtuose klubuose. „Vis daugiau jaunų moterų susižavi pornografiniais vaizdais“, – teigia Glennas Robitaille’as, krikščioniškos psichologinės pagalbos svetainės „Barnabas“, internetu (www.barnabus.com) teikiančios pagalbą turintiems šį žalingą įprotį, įkūrėjas ir prezidentas.
     Nors dabar daug dėmesio skiriama vaikų apsaugojimui nuo pornografijos, iš tikrųjų problema susijusi ir su suaugusiais. Pasak vienos studijos, pernai išspausdintos žurnale Sexual Addiction and Compulsivity, kiekvieną mėnesį kibersekso puslapiuose apsilanko 20 milijonų suaugusiųjų. Internete buvo atlikta daugiau kaip 9000 suaugusiųjų apklausa. Studijoje daroma išvada, kad kiekvieną savaitę daugiau kaip 11 valandų pornografija mėgaujasi mažiausiai 200.000 interneto lankytojų. Per 2000 metų sausį populiariausioje pornografijos svetainėje pabuvojo daugiau „unikaliųjų lankytojų“ negu ESPN.com, CDnow.com ar barnes&noble.com. Pornografija yra vienas iš pelningiausių interneto verslų. Pagal Obscene Profits: The Entrepreneurs of Pornography in the Cyber Age (Routlendas, 2000), internetinės pornografijos pelnas nuo 52 milijonų dolerių 1996 metais išaugo iki 2 bilijonų dolerių 1999 metais. Pagal Forrester Research ir U.S. News &World Report, internetinės pornografijos pelnas 1999 metais siekė 1,4 bilijono dolerių – beveik tiek pat, kiek internetinė prekyba knygomis (1,3 bilijono dolerių), bet daug daugiau negu oro linijų pelnas, gaunamas iš užsakymų internetu (mažiau kaip 800 milijonų dolerių). Kai kas belaidėje industrijoje tikisi, kad pornografija ir jos valdomos panašios sritys tai industrijai atneš tokią pat naudą, kaip ir elektroninėje komercijoje. Naujos paslaugos leidžia nešiojamų kompiuterių savininkams nusikopijuoti erotines istorijas bei nuotraukas.

Kodėl pavojinga pastoriams?

Pasak psichologų, individą patraukia internetinės pornografijos prieinamumas, anonimiškumas ir įperkamumas. Kai kurie pastoriai niekada nesugalvotų apsilankyti knygyne tik suaugusiems ar išsinuomoti nepadorią vaizdajuostę, tačiau jie susiranda internete pornografines svetaines ir, užsidarę vieni namuose ar darbo kabinete, stebi plūstančius vaizdus. Ekspertai tvirtina, kad pastoriams iškyla didesnis pavojus įnikti į pornografiją negu bet kuriai kitai visuomenės grupei – mat pastoriai, kaip ir daugelis vadovų, yra izoliuoti, spaudžiami demonstruoti pavyzdinę moralę ir nuolat darbe patiria emocinį stresą.
     Išaiškinti atsakomybę gali būti sunku. „Pastoriui dažnai atrodo, kad jis neturi pakankamai prasmingų meilės ryšių, nes iš jo tikimasi tarnavimo tik kitiems, užmiršus save patį“, – teigia Steve’as Wattersas, internetinių tyrimų šeimos klausimais analitikas ir svetainės „Tyras intymumas“ (www.pureintimacy.org) vadybininkas.
     „Bažnyčios nariai pernelyg dažnai iškelia savo pastorių ant pjedestalo kaip tobulą dievobaimingo žmogaus pavyzdį“, – sako Harry Schaumburgas, Kolorado psichologinės pagalbos Stone Gate Resources (www.stonegateresources.com), skirtos žalingų seksualinių įpročių turintiems krikščionims lyderiams, direktorius. „Kai stovi ant pakylos tik tam, kad tau plotų, niekas nemato, koks esi iš tikrųjų, – teigia Schaumburgas. – Tu nebepritampi prie kitų. Ir tai yra dalis izoliacijos.“
     Dar vienas rizikos veiksnys, iškylantis pastoriams ir kitiems vadovams: darbo keliami reikalavimai sukuria milžinišką įtampą jų šeimose. Kiberseksas gali laikinai užpildyti tuštumą jų gyvenime, tačiau, pasak Schaumburgo, tai tik „apgaulingas intymumas“. Maždaug pusė Schaumburgo klientų yra kibersekso gundomi pastoriai. Schaumburgo nuomone, pornografijos vartojimas dažnai gali būti pateisintas kaip žmogaus teisė. „Mes, kaip krikščionys ir kaip amerikiečiai, iš esmės esame suformavę sąvoką, pagal kurią galime turėti tai, ko norime, – teigia jis. – Tai pojūtis, kad Dievas palaimins mūsų gyvenimą. Jei aukojiesi Dievui, Dievas tave palaimins. Taigi mes kone turime teisę gauti tai, ko norime.“
     Skotui pornografija tarsi slopino itin gilų nusivylimą jo santykiais su žmona ir Dievu. Jis sakėsi, jog nesijautė mylimas. „Per savo egocentriškumą, ištvirkimą ir nedorą širdį aš nusprendžiau daryti ką noriu, nepriklausomai nuo Dievo“, – pasakojo jis.
     Toks samprotavimas – dažnas atvejis. Pagal Christianity Today apžvalgą, 69 procentai pastorių, kurie lankėsi pornografinėse interneto svetainėse, teigia įnikę į internetinę pornografiją iš smalsumo. Family’s Watters sakoma, kad pastoriai tvirtina, jog jiems reikėjo savo akimis pamatyti tai, dėl ko kovoja kiti žmonės. Jie nusprendžia reguliariai lankytis pornografinėse svetainėse, kad galėtų pasiekti kitus, įnikusius į šį žalingą įprotį, bet galiausiai įsivelia patys.
     Tačiau kai kurios pagundos ateina ir neprašytos. Buvęs pornografijos prodiuseris Steve’as Lane’as, vadovaujantis tarnavimui žmonėms su seksualine priklausomybe, pasakoja turėjęs draugų, kurie sukurdavo pornografines interneto svetaines, o paskui nueidavo į religines svetaines ir prisirinkdavo elektroninio pašto adresų. Vienintelis spragtelėjimas ant nežinomos interneto svetainės nuorodos nelaukto elektroninio laiško tekste, ir gavėjas atsiduria pornografiniame puslapyje.
     Kiti rizikos veiksniai gali būti nebrandus seksualumo suvokimas arba seksualinio išnaudojimo vaikystėje patyrimas. Skotas buvo seksualiai tvirkintas du kartus – vieną kartą stovykloje, kitąsyk tai darė jo tėvo draugai. Nors jis papasakojo tėvams, jie nekreipė dėmesio. Jis buvo paliktas vienas su savo prieštaringais jausmais seksualumo atžvilgiu. „Kažkuri mano asmenybės dalis tikriausiai jautėsi sutepta bei nešvari, ir man atrodė, kad nesu vertas Dievo meilės“, – pasakojo jis.
     Kai kurie nuo kibersekso priklausantys žmonės tampa pastoriais ar įgyja kitas padedančias profesijas ir tikisi, kad taip įstengs išsivaduoti nuo šio įpročio. Glennas Robitaille’as iš Barnabus.com interviu elektroniniu paštu teigia, kad jie tikisi, jog „tarnavimas Dievui pakirs jų ištvirkimo jėgą“.
     Dar vienas krikščioniškas lygmuo, dėl kurio pastoriams sunku kovoti su šiuo įpročiu: daugelyje Bažnyčių retai viešai kalbama apie seksualinės funkcijos sutrikimus ir seksualines nuodėmes. „Jeigu jūsų pastorius atsistotų ir prisipažintų savo bendruomenei, kad turi mitybos problemą ir negali atsispirti nesušveitęs kepto viščiuko, visi tikriausiai pajustų jam tam tikrą simpatiją arba linksmai pasijuoktų“, – teigia Watters. – Tačiau jeigu pastorius prisipažins, kad neįstengia išsivaduoti iš internetinės pornografijos, daugiau negu tikėtina, kad jis bus išspirtas iš Bažnyčios“. Tokio moralinio nukrypimo pasekmės yra ir labai asmeniškos, ir profesinės. Užuot ieškoję pagalbos, kaip nugalėti pagundą, pastoriai gali mėginti laimėti laiko, kad liktų vieni.

Pirmieji žingsniai į susilaikymą

Dabar Skotas supranta, jog kad ir kaip svarbu buvo prisipažinti Karolinai, tai įvyko pernelyg staigiai ir buvo pernelyg pribloškianti žinia. „Dešimt savo santuokos metų aš apgaudinėjau ir melavau. Nešiau didžiulę šlykštybių pilną kuprinę, kurią staiga nutraukiau nuo pečių ir užmečiau žmonai ant galvos“, – kalbėjo Skotas. Dabar jis supranta, jog tąsyk atskleidė savo paslaptį nė nepagalvojęs, kokį poveikį tai padarys Karolinai. „Ji buvo palikta viena su pribloškiančios ir šlykščios mano pasakytos naujienos tikrove.“
     Karolina kaltino save. „Jeigu aš būčiau buvusi seksualesnė arba jei būčiau buvusi atidesnė, arba… paprasčiausiai nebuvau pakankamai gera žmona, todėl jis tuo ir užsiiminėjo“, – kalbėjo ji.
      Dažnai nuo kibersekso priklausomų vyrų žmonos nežino, kur kreiptis pagalbos. Moralinio nuosmukio pripažinimas daugeliu atvejų padeda tašką pastoriaus karjerai, ir prarandamas pragyvenimo šaltinis. Moteriai, kuri suprato savo vaidmenį kaip buvimą pastoriaus žmona, tai irgi reiškia jos karjeros pabaigą. „Aš tikriausiai būčiau mielai paaukojusi šeimą dėl Skoto karjeros ir mūsų reputacijos. Tai man buvo be galo svarbu. Štai kokia [aš buvau] egocentriška“, – pasakojo Karolina.
     Save smerkia ne tik pačios moterys – kartais visą kaltę ant moterų suverčia ir pastoriai bei psichologai. „Jos dėl to kaltinamos šitaip: ‘Jeigu būtum buvusi seksualesnė, nuolankesnė, labiau tikinti, jis nebūtų ieškojęs kitų pasitenkinimo būdų’“, – pasakojo Linn Wildmon, paslaugų centro nuo pornografijos priklausomų vyrų žmonoms Esther Ministries (www.estheronline.org) įkūrėja. Wildmon tai gerai žino ir kalba iš savo patirties. Jos pačios santuoka baigėsi skyrybomis didžia dalimi dėl jos buvusio vyro seksualinės priklausomybės. Wildmon sako, kad kiekvieną savaitę sulaukia maždaug po 50 skambučių iš moterų, kurių vyrai įnikę į pornografiją. Moterų grupėje, kuriai ji teikia psichologinę pagalbą, iš 20 moterų 5 būna pastorių žmonos.
     Dauguma krikščionių psichologų ir profesionalių medikų teigia, jog daugelis porų, kuriose vyras yra priklausomas nuo kibersekso, neteisingai supranta biblinę nuolankumo sąvoką. „Nuolankumas išplėšiamas iš konteksto ir panaudojamas įžeidžiant, pažeminant kitą žmogų“, – tvirtina Wildmon. Daugelis žmonų seksą laiko tik pareiga savo vyrams. „Moteris turi parodyti savo vyrui, kad jis nėra Dievas jų gyvenime“, – teigia Wilmond. Nuolankumas yra „abipusis davimas ir gavimas“.
     Wildmon nuomone, priklausomų nuo kibersekso vyrų žmonos neteisios, manydamos, kad yra atsakingos už savo šeimos išsaugojimą. Karolina taip pat buvo panaudota problemoms spręsti. Jos vaikystė praėjo neramiai. Motina šešis kartus skyrėsi ir vėl tuokėsi. Kaip ir pašlijusioje tėvų šeimoje, Karolina nusprendė imtis gelbėti savo pačios beyrančią santuoką: „Aš kaip ir vaikystėje stengiausi išsikapanoti pati ir galvojau: ‘Gerai, tereikia rasti būdą, ir viskas susitvarkys’“.
     Karolina prisipažino, jog nė nemanė palikti savo vyro. „Labai, labai ant jo pykau, bet galvojau: ‘O, nevalia sugadinti jo reputacijos, nevalia griauti jo karjeros. Juk nenoriu viena auginti mūsų dukrą. Todėl turiu rasti būdą, kaip išspręsti šią problemą, – pasakojo ji. – Taigi būtent tai aš ir stengiausi padaryti.’“
      Po Skoto išpažinties ir bemiegės nakties pora viską papasakojo Bažnyčios psichologui. Nežinodamas ką daryti, jis pakvietė pastorių, ir Skotas iš naujo papasakojo savo istoriją. Pastorius taip pat nesusivokė, kaip reaguoti į tokią naujieną. Taigi jis sukvietė Bažnyčios 14 etatinių darbuotojų susirinkimą ir paprašė Skoto trečią kartą papasakoti savo istoriją.
     „Jie puolė į paniką“, – prisiminė Skotas. Tą pačią dieną Skoto pastorius atvažiavo pas jį į namus ir pasakė, jog Bažnyčia rengiasi sumokėti už jį, kad jis susirastų psichologą ir išsivaduotų iš seksualinės priklausomybės. Pora susikrovė daiktus, savo vienerių metų dukterį nuvežė ir paliko pas draugus kitoje valstijoje, o patys dar ilgai važiavo į Kolorado valstijoje esantį centrą Stone Gate Resources. Karolina, kuri tada buvo penktame nėštumo mėnesyje, kelionėje patyrė persileidimą. „Aš labai aiškiai prisimenu, ką galvojau: ‘Dabar tu ne tik svetimautojas, šunsnukis bei didžiausias pasaulyje niekšas, bet dar ir žmogžudys’. Būtent taip aš ir jaučiausi“, – pasakojo Skotas.
      Tuo metu Bažnyčios nariams buvo pasakyta, kad pora išvyko atostogų. Kai po kelių mėnesių jie grįžo, pastorius pasakė Skotui, kad Bažnyčia negali palikti jį dirbti personalo skyriuje. Skotas jautė, jog Bažnyčios nariai bijo, kad tai pakenks jų tarnavimui. „Manau, dėl to jiems teko gerokai pasikankinti, – pasakojo Skotas. – Bažnyčios nariai nebuvo visiškai teisūs, papasakodami bendruomenei, kas nutiko. Jie apsvarstė visus įmanomus variantus ir nusprendė, kad man Bažnyčioje ne vieta. Taigi aš nebėjau su jais kalbėtis ir nieko daugiau neišpažinau.“ Skotą priėmusi Bažnyčia dabar atšaukė visus jo įgaliojimus. „Jie žiūrėjo į mane kaip į žlugusį žmogų. Tai buvo bjauriausia“, – kalbėjo Skotas.
     „Nemanau, jog [Bažnyčios] tikrai suinteresuotos, kad nuklydėliai pasitaisytų“, – pareiškė savo nuomonę Harry Schaumburgas iš Stone Gate Resources. Pasak jo, jos kur kas labiau suinteresuotos „chaoso sutramdymu“. Schaumburgo centre yra parengtas projektas, pagal kurį Bažnyčioms suteikiamos lėšos, kad būtų galima padėti seksualinę priklausomybę turintiems pastoriams grįžti į doros kelią. Tačiau jomis pasinaudojo mažiau kaip dešimt Bažnyčių.
     Daugelis evangelinių bendruomenių su internetine pornografija susijusias problemas sprendžia skirtingai: vienos tik laikinai uždraudžia pastoriui sakyti pamokslus, kitos prievarta pašalina iš Bažnyčios ir atima pastoriaus įgaliojimus. Vienoje denominacijoje, turinčioje beveik 13.000 įšventintų tarnautojų ir 5.500 licenzijuotų tarnautojų, kasmet maždaug 65 tarnautojai praranda savo įgaliojimus. Ir pamėgusiųjų internetinę pornografiją skaičius vis didėja.
     Asmeniškas atsitiesimas bei išsivadavimas iš kibersekso nelengvas. Neužtenka instaliuoti internetą filtruojančią programos įrangą. „Padėti šią problemą turinčiam žmogui yra be galo sunku, – teigia Robitaille’as iš Barnabus.com. – Sukėlus šį gaisrą, užgesinti jo beveik neįmanoma.“

Gera žinia – bloga žinia

Kiti ekspertai yra optimistiškesni, bet atsargūs. „Gera žinia yra tai, kad išsivaduoti įmanoma, – teigia Ralphas Earle’as, psichologinės pagalbos centro Arizonoje (www.pcsearle.com) įkūrėjas ir prezidentas. – Bloga žinia yra tai, kad teks daug dirbti.“ Earle’as, licenzijuotas gydytojas ir įšventintas Jungtinės Kristaus Bažnyčios tarnautojas, jau pagelbėjo daugiau kaip 100 nuo kibersekso priklausiusių pastorių.
     Daugeliui pastorių atrodo, kad užteks paprasčiausiai pasimelsti, ir jie įveiks krizę. „Bažnyčios tarnautojui tikrai baugu ieškoti pagalbos, – teigia Earle’as. – Daugelis pastorių ir neieško, kol rimtai neįklimpsta į problemą.“ „Žmonės keičiasi tik tada, kai pasilikti tokiam pat yra skausmingiau, negu pasikeisti“, – tarsi pritaria Robitaille’as. Kai kurie ekspertai tvirtina, kad į internetinę pornografiją įnikęs pastorius turi nedelsiant palikti savo postą. Tačiau kiti mano, kad priklausomybė nuo kibersekso dar nerodo, jog pastoriaus tarnystei atėjo galas. Juk egzistuoja atsakomybės ir sugrįžimo į doros kelią programos. „Daugeliui jos padėjo išlikti efektyviais pastoriais“, – teigia Earle’as.
     Robitaille’o nuomone, kai kuriais atvejais, kai nuo pornografijos priklausantis vyras nenori kovoti su savo problema, jo žmona gali su juo išsiskirti. Tačiau tokią priklausomybę turintys žmonės retai iš jos išsivaduoja be profesionalios pagalbos.
     Skoto gręžimasis nuo pornografijos prasidėjo, kai jis ir asmeniškai, ir viešai išpažino savo priklausomybę. Nors Skoto Bažnyčia neleido jam atlikti viešos išpažinties, jis nusprendė grįžti į savo dvi ankstesnes Bažnyčias ir prisipažinti personalo nariams, kad tarnaudamas jose gyveno nuodėmingai. Vėliau vienas kolega Skotui akis į akį pasisakė, jog ilgus metus patiria heteroseksualinius ir homoseksualinius vienos nakties nuotykius.
     „Pirmą kartą gyvenime žiūrėjau į visiškai nuodėmėse paskendusį žmogų, ir nesmerkiau jo nė per nago juodymą, – pasakojo Skotas. – Tik mano širdis plyšo iš skausmo dėl jo.“ Skotas įstengė įtikinti savo kolegą kreiptis pagalbos į specialistus.
     Šis atvejis atskleidė Skotui, kaip Dievas gali panaudoti pačius šlykščiausius jo gyvenimo aspektus ir jo skausmą, kad padėtų kitiems. Skotas ilgai vaikščiojo iš vienos darbovietės į kitą, kol pagaliau jam pasiūlė vienos Bažnyčios biuro administratoriaus postą. Jis sutiko, bet nenorom. Vis dėlto reguliarios darbo valandos biure leido jam praleisti vakarus su žmona ir dukterimi. Tai buvo naujas jųdviejų su Karolina įsipareigojimas.
      Šioje naujoje aplinkoje prasidėjo naujasis Skoto tarnavimas. Kartą vienam Bažnyčios nariui prisireikė vienos laikmenos iš kompiuterio. Ieškodamas jos, Skotas aptiko to vyro kompiuteryje išsaugotas pornografines nuotraukas. Jis susikirto su tuo žmogumi, pasakė pastoriui, ir Bažnyčia išsiuntė pastarąjį pas psichologą. Vienas po kito žmonės pradėjo kreiptis į Skotą dėl savo seksualinės priklausomybės – kai kas važiuodavo pas jį iš toliau net kelias valandas. „Jie žinojo, kas aš buvau, – pasakojo Skotas. – Dabar aš buvau patikimas žmogus. Nebesėdėjau ant kažkokio pjedestalo.“ Bažnyčioje buvo atidarytas psichologinės pagalbos centras, kuris apmokėjo Skotui psichologijos doktorantūros studijas.
     Šiuo metu Skotas su Karolina panaudoja savo išgyventą skausmą padėti kitoms poroms išsivaduoti iš internetinės pornografijos spąstų. 2000 metų balandį pora su dviem dukterimis atsikraustė į Vakarų valstiją. Skotas įsidarbino krikščioniškame psichologinės pagalbos centre. Ir šiandien jis dirba psichologu – padeda seksualinę priklausomybę turėjusiems žmonėms atgauti asmeninę bei dvasinę pusiausvyrą.

Darbas, kuris išlieka

Karolinos atsigavimas yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Kartais ji vis dar be reikalo kaltina save ir retsykiais vis dar kovoja su nevisavertiškumo jausmu. Slapta ją aplanko abejonės, ar tik Skotas negalvoja apie kitas moteris, su kuriomis jis susitikinėdavo ar kurias matė kompiuteryje. Karolina abejoja, ar ji ir Skotas dar kada nors grįš į jaunimo tarnavimą. „Tai būtų tas pats, kaip išsiųsti jį į viešnamį – tie paaugliai nenuleidžia akių nuo savo pastoriaus ir tiesiog garbina jį.“
     Karolina pasakojo, kad jiems baigus lankytis pas psichologą, draugai klausinėjo, ar jau viskas „susitvarkė“. Ji atsakydavo, jog sprendimą rasti ne taip jau paprasta. „Keista, bet mes norime visam laikui išlikti tam tikra prasme palaužti, kad neprarastume ilgesio Dievo ir vienas kito atžvilgiu.“
     Po to, kai Skotas įkliuvo ir turėjo išpažinti savo nuodėmę, jo dvasia išliko nuolanki ir palaužta. „Aš pradėjau gyventi tarsi su visai kitu žmogumi, – pasakojo jo žmona. – Man atrodė, kad tai nauja santuoka, nauji santykiai. Mudviejų bendravime viskas turėjo pasikeisti.“
     Tačiau jiems pavyko atsitiesti tik todėl, kad, pasak Karolinos, ji taip pat norėjo būti palaužta. „Manau, man būtų buvę tikrai nesunku atsiriboti ir tiesiog pasakyti: ‘Aš daugiau niekam neleisiu savęs taip įžeidinėti. Nebegaliu tavimi pasitikėti’. Tačiau labai svarbu mūsų sveikimo procese buvo tai, kad aš pasakiau: ‘Mylėsiu tave bet kuriuo atveju, net jeigu ir toliau mane skaudinsi’“. Vis dėlto Karolina prisipažino, kad ji jau buvo apsvarsčiusi ir paskutinę priemonę – jųdviejų skyrybas, jeigu vyras vėl būtų grįžęs prie savo senų įpročių. „Manau, svarbiausia buvo stengtis, kad jis keistųsi, ir kartu neleisti sau vengti skausmo, tai yra išlikti atvirai ir pažeidžiamai,“ – kalbėjo ji.
     Būti pažeidžiamai reiškė netapti šalia savo vyro policininku, kuris kontroliuoja, ar šis nesidomi pornografija. „Po mūsų užsiėmimų pas psichologą nusprendžiau netapti cerberiu, – pasakojo Karolina. – Nenorėjau kiekvieną vakarą jam grįžus namo tikrinti jo portfelio, kad sužinočiau, kur jis buvo ir į ką žiūrėjo. Aš norėjau, kad viską atspindėtų mūsų santykiai.“
     Ar ji sugebėjo atgauti pasitikėjimą savo vyru? Karolina sako, kad ne visai. „Turiu išmokti pasitikėti Dievu, nes Jis yra vienintelis, kuriuo galima visiškai pasikliauti, – pasakė ji. – Nemanau, kad tokioje situacijoje Dievas lieptų mums pasitikėti savo sutuoktiniu. Veikiau Jis liepia mylėti savo vyrą, kad ir ką šis darytų.“

Christine J. Gardner, Šiaurės Vakarų universiteto doktorantė, buvo Christianity Today naujienų redaktorės padėjėja. Versta iš: © „Christianity Today“, 5/2001. Versta ir publikuojama leidėjams sutikus

Vertė Jolanta Kriūnienė, www.prizme.lt
 

Komentarai