Skyrybų įtaka vaikui
2014-12-13 / Sandra Dičienė
Pasak demografų, Lietuvos visuomenė praranda demografinę pusiausvyrą, ir kasmet atskleidžiama vis naujų šį reiškinį patvirtinančių ženklų: greitai ir dideliu mastu mažėja gimstamumas, jo bendras rodiklis jau 2002-aisiais tesiekė 1,2 vaiko. Daugėja nesantuokinių vaikų ir plinta savanoriška bevaikystė. Santuokų skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 22 tūkst. 1995-aisiais iki 16 tūkst. 2003-iaisiais, daugėja porų, gyvenančių nesusituokus. Statistika fiksuoja ir nemažėjantį skyrybų skaičių – jis paskutinį dešimtmetį svyruoja tarp 50-70 proc. visų šalyje sudaromų santuokų (D. Marcinkevičienė). Pažiūrėkime, kokią įtaką šie procesai turi jaunajai kartai.
Vieniša motina – tai pasirinkimas
O. Lapinas teigia, kad Vakarų pasaulyje vienišų motinų tiek daug, kad tradicinė šeima tampa vis retesniu reiškiniu. Tarkime, JAV šiek tiek daugiau nei pusė motinų augina vaiką vienos. Didesnė jų dalis, teigia psichologas, – anaiptol nėra nelaimingos paliktos moterys. Tai – jų pasirinkimas. Ar iš tiesų vienišų motinų vaikai dažniau serga neurozėmis? Autorius teigia, kad tai netiesa. Tačiau tai tampa tiesa, kai vyro neturinti ar vyrą turinti moteris pati yra neurotiška. Tokiu atveju ji reikalauja iš vaiko per daug. Vaikas turi patenkinti jos emocinius poreikius, išpildyti jos nerealizuotus lūkesčius, ir šis krūvis gali būti jam ne pagal jėgas. Tačiau ir mamos lūkesčiai, ir vaiko išgyvenimai – dalykas labai subjektyvus. Tomis pačiomis sąlygomis vieniša mama ir vienas vaikas subjektyviai jaučiasi susieti nerimu, o kita vieniša mama ir vaikas – ne. Todėl vaikų neurozės vystosi anaiptol ne dėl to, kokia yra reali jo šeimos situacija, o dėl to, kaip jie tą situaciją išgyvena ir supranta. Nesuvoktas pyktis ir nerimas lygiai taip pat aplanko ir turinčius abu tėvus, ir vienišų motinų vaikus. Žinoma, jei statistinė lietuvaitė rinktųsi, ar būti vieniša mama, ar turėti vyrą, dažna pasirinktų pilną šeimą. Tai teoriškai užtikrintų ir finansinį saugumą, ir pastovesnį seksualinį gyvenimą, ir pagalbą auklėjant vaikus. Tačiau iš to visai neseka, kad dauguma realių tėvų užtikrina saugumą labiau, nei jį atima. Ir kad seksualinis gyvenimas su vienu vyru ir yra tas vienintelis seksualinis gyvenimas, kurio moteriai reiktų. Ir kad jis būtinai yra puikus tėvas, o ne vaikų traumuotojas. Todėl autorius siūlo neprisirišti prie tėvų ir senelių išminties, nes laikai pasikeitė –mes tapome judrūs, mobilūs ir besikeičiantys. Ir santuokos turėtų keistis(O. Lapinas). Taigi autorius mano, kad skyrybos neturi jokių pasekmių. Svarbu tinkamai į jas reaguoti.
Šeimos struktūros įtaka vaiko agresyvumui
Tačiau yra psichologų, nesutinkančių su aukščiau išdėstyta nuomone. R. Žukauskienėsnuomone, vienas iš dažniausiai vaikui ir paaugliui stresą sukeliančių įvykių šeimoje yra tėvų skyrybos. Gerai žinoma, kad po tėvų skyrybų labai padažnėja berniukų asocialus elgesys. Jei tėvų skyrybos įvyksta kai vaikai yra dar tik paauglystės pradžioje, apytikriai 11-13 vaikų gyvenimo metais, vaiko elgesys pablogėja daug labiau nei tada, kai vaikas gerokai jaunesnis arba vyresnis. Jeigu išyra ir naujai sukurta šeima, paauglių elgesys dar labiau pablogėja. Šeimos struktūra (pilna šeima ar nepilna) – susijusi su vaikų agresyvumu. Mažamečiai nusikaltėliai dažniausiai būna iš nepilnų šeimų. Šiose šeimose vaikams trūksta dėmesio, nes likęs vienas iš tėvų turi rūpintis visais namų ūkio reikalais. Dar blogiau, jeigu tėvas ar motina dažnai keičia partnerius. Tada, be kitų psichologinių veiksnių, vaiką trikdo skirtingi jų auklėjimo metodai. Vaikas emocionaliai dirginamas ir į tai gali reaguoti užsisklendimu arba agresija. Išsiskyrusių tėvų vaikams būdingas aukštesnis priešiškumo, agresijos ir nerimo lygis, palyginti su pilnų šeimų vaikais. Be tėvo išaugę vaikai neretai būna mažiau socializuoti, linkę tuojau pat patenkinti savo norus, labiau pasiduoda bendraamžių įtakai, daro teisės pažeidimus(R. Žukauskienė, 2006). J. ir P. Sandfordai teigia, kad nusikalstamumas auga proporcingai vienišų motinų skaičiui didėjant (J. ir P. Sandford, 1996). G. Vaitoška sutinka, kad dažna paauglių nusikalstamumo priežastis – tai tėvo nebuvimas. Be to gali atsirasti lyties tapatybės stoka, berniukai, kuriems trūksta vyriškumo, vėliau pasuka homoseksualinės praktikos keliu. Be tėvo užaugusiems vaikams trūksta stipraus charakterio ir tvirtos valios, jie labiau linkę į seksualinius iškrypimus ir nusikaltimus (G. Vaitoška, 2007).
Apie skyrybų įtaką paauglių nusikalstamumui G. Sniečkutė pateikia du skirtingus požiūrius. Pirma, vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, Monaha (1957 m.) tyrė JAV Filadelfijos valstijos teismus nuo 1949 m. iki 1954 m. Tyrimo rezultatai parodė, kad 50 proc. nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 30 proc. nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 proc. visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Sh. Glueck (1968 m.) nustatė, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis. Antra vertus, yra kriminologų, linkusių manyti, kad iširusios šeimos nėra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių nepilnamečius nusikalsti. Tokias šeimas galima vadinti antriniu nepilnamečių nusikalstamumo šaltiniu. Svarbiau yra ne šeimos struktūra, bet jos pobūdis, vidinė atmosfera. Nye (1958 m.) pastebėjo, kad nepilnamečių nusikalstamumas yra didesnis iš nelaimingų (48 proc.), tačiau pilnų šeimų, palyginus su nepilnamečiais iš nepilnų šeimų (36 proc.). Todėl mažai tikėtina, kad socialinės programos, skirtos tik šeimų išsaugojimui, gali paveikti nepilnamečių nusikalstamumą.
Šeimos struktūros įtaka vaiko ankstyviems seksualiniams santykiams
Taigi vaiko tinkamai socializacijai reikia ir tėvo, ir motinos. Išsiskyrusiųjų vaikai pasaulį mato priešiškesnį negu kiti, nes juos jau kartą atstūmė, paliko (A. Suslavičius, 2006). Tyrimo duomenys rodo, kad daugiau paauglių, turinčių seksualinės patirties nei jos neturinčių, buvo iš nepilnų šeimų. Ypač šeimos sudėtis susijusi su mergaičių seksualine patirtimi. Iš visų (461) tirtų mergaičių, gyvenančių su abiem tėvais, seksualinių santykių yra turėjusios 8,0 proc., o iš visų (153), gyvenančių tik su motina, tokių buvo daugiau nei du kartus – 17,0 proc. (Pilnose šeimose užaugusių seksualiai patyrusių berniukų buvo 16,9 proc., o nepilnose – 21,8 proc. Gauti tyrimo rezultatai rodo, kad ir berniukams, ir mergaitėms pilna šeima yra svarbus veiksnys, atitolinantis seksualinių santykių pradžią. Nurodoma, kad vienas iš pagrindinių akstinų, lemiančių ankstyvus seksualinius santykius, yra šeimos struktūra. Ankstyva seksualinė patirtis ypač būdinga paaugliams, augantiems tik su motina arba tik su tėvu. Remiantis duomenimis, daroma prielaida, kad nepakankamą dvasinį tėvų bendravimą su juo, švelnumo ir pasitikėjimo stoką paauglys bando kompensuoti ankstyvais seksualiniais santykiais (S. Ustilaitė).
Antras stresas su pamote ar patėviu
Paprastai po 2-3 metų išsiskyrusioje šeimoje įsivyrauja pusiausvyra. Pastaruosius dvidešimt metų įsitvirtina nauja šeimos struktūra, kitoks gyvenimo būdas. Gerokai anksčiau buvo labai padaugėję šeimų su vienu iš tėvų, o paskutinį dešimtmetį pastebimai dažnėja šeimų su patėviu ar pamote. Praėjus 3-5 metams po skyrybų, vaikus dažnai ištinka antras stresas – naujos tėvo ar motinos vedybos. Dauguma vaikų įgyja patėvius ar pamotes (D. G. Myers, 2000). Amerikiečiai, pasiremdami savo statistika, daro prielaidą, jog 28 proc. vaikų, dabar gyvenančių su patėviu ar pamote, turės išgyventi ir antrosios šeimos išsiskyrimą. Tad vaiko gyvenimas šeimoje su patėviu ar pamote įgis dar savitesnių bruožų ir tokiu būdu dar labiau ims skirtis nuo gyvenimo tradicinėje šeimoje. Kanadoje atlikti tyrimai rodo, jog, kol vaikas pripranta prie patėvio ar pamotės, praeina pusantrų ar net dveji metai. Jei vaikai vyresni, tai šis integravimosi procesas gali užsitęsti penkerius ar net šešerius metus. Tik praėjus integravimosi procesui galime tikėtis, jog vaikas ims pasitikėti patėviu ar pamote ir leis pastariesiems prisidėti prie jo lavinimo ir auklėjimo (R. Kontautienė).
Išvados
Apžvelgus šias dvi nuomones, galime daryti išvadą, kad svarbiausi santykiai šeimoje yra vedybiniai santykiai. Jie yra net svarbesni už tėvų ir vaikų santykius. Vaiko santykiai su tėvais ir jo saugumo jausmas labai priklauso nuo sutuoktinių tarpusavio ryšių. Taigi, labai svarbu vyrui ir žmonai sukurti kuo geresnius santykius, dar prieš mėginant spręsti vaikų auklėjimo problemas. Galima teigti, kad kuo geresni sutuoktinių santykiai, tuo efektyviau jie galės auklėti vaikus (R. Campbell, 2000). Net jei šeima nepatiria skyrybų, tėvų konfliktai, dėmesio ir meilės stoka, alkoholizmas žaloja vaiko asmenybę. Tyrimai parodė, kad tėvų priežiūros trūkumas, tėvų atstūmimas yra stipriausi veiksniai, nulemiantys netinkamą elgesį. Šeimos konfliktai ir tėvų nusikalstamas elgesys buvo vidutinio stiprumo veiksniai, tuo tarpu griežta disciplina, tėvų sveikata, vieno iš tėvų nebuvimas buvo silpniausi veiksniai, padedantys nusikalsti (G. Valickas, 1997). Mergaitės iš išsiskyrusių šeimų paauglystėje anksčiau pradeda lytinį gyvenimą. Tokie berniukai ir mergaitės dažniau vartoja alkoholį ir narkotikus. Skyrybų metu vaikai darosi pikti, nuolat bijo, kad tėvai juos apleis, jaučiasi kalti dėl to, kas vyksta. Vaikas gali prarasti jau įgytus įgūdžius; gali prarasti ryšį su priešingos lyties tėvu (svarbu vaiko socializacijai), gali prarasti ryšį su tos pačios lyties tėvu (svarbu seksualinei identifikacijai); jei vaikas jaučiasi apleistas, paliktas, tai gali sukelti liūdesį, depresiją, žemą savęs vertinimą, o tai savo ruožtu gali trukdyti tolesnei jo raidai. Gali nukentėti mokslas ir pasiekimai mokykloje (R. Bieliauskaitė).
Manau, išsituokusių šeimų vaikai labiausiai kenčia, būdami jau suaugę. Jie neturi patvarių santykių tarp tėvų pavyzdžio. Daugelis susiranda partnerį, su kuriuo ryšiai nuo pat pradžių pamerkti subyrėti. Darniose šeimose augę vaikai gerai suvokia, kiek daug reikia aukotis, kad išlaikytum santuoką, nors šeimoje ir būtų matę pykčio bei smurto. Jie nesunkiai suvokia, kokios poros norėtų, ir svarbiausia – jie nesitiki nesėkmės. Susidūrę savo santuokoje su vargais jie ne tiek kenčia, kiek išsituokusiųjų vaikai, nes jie matė tėvų pavyzdį. Tęsiasi jų pyktis gimdytojams, ypač tėvams (vyrams), kurie juos paliko. Dukroms sunku atitrūkti nuo motinos ir gyventi savo gyvenimą. Sūnums sunkiau palaikyti glaudžius ryšius su savo vaikais, ypač sūnumis. O darnių šeimų tėvų ir sūnų ryšiai vis stiprėja. S. Wallerstein teigia, kad daug išsituokusių šeimų vaikų baimę ir praradimą nugali, sulaukę 20-ies ar 30-ies metų, bet tam reikia daug drąsos bei ištvermės. Taigi matome, kad skyrybos labiausiai kenkia šeimyniniams santykiams. Vaikai iš išsiskyrusių šeimų gali tapti puikiais darbuotojais, visuomenės veikėjais, tačiau šeimyniniame gyvenime pakartoti savo tėvų klaidas.
Literatūra:
o Cempbell R., Kaip iš tikrųjų mylėti savo vaiką. Kaunas, 2000.
o Bieliauskaitė R., Kaip auginti vaikus iširusioje šeimoje http://www.skrynia.lt/biblioteka/skyrybos-vaikams.rtf
o Kontautienė R., Namuose-su patėviu ar pamote http://www.info.lt/index.php?page=naujienos&view=naujiena&id=102013
o Lapinas O., Kas gresia vienišai motinai? www.delfi.lt
o Marcinkevičienė D., Šeimos krizė Lietuvoje http://www.delfi.lt/archive/index.php?id=6551257
o Sniečkutė M., Nepilnamečių nusikalstamumas ir šeima [interaktyvus]. Priega per internetą: www.sociumas.lt
o Suslavičius A., Socialinė psichologija. Vilnius, 2006.
o Stasė Ustilaitė www. leidykla.vu.lt
o Valickas G., Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius, 1997.
o Vaitoška G., Lengvas gyvenimas. Vilnius, 2007.
o Žukauskienė R., Kriminalinio elgesio psichologija. Vilnius, 2006.
Parengė Sandra Dičienė