Skirtis negalima nesiskirti. Dešimties metų įžvalgos

1901-12-13 / Elvyra Kučinskaitė

10 metų išsiskyrusiųjų sielovadoje – daug ar mažai? Daug, jei vertinsime į visavertį gyvenimą grąžintus žmones, įveiktas kliūtis ir nepaliaujamus ieškojimus, ką dar padaryti dėl išgyvenančių šeimos ar asmenines krizes. Mažai, jei lyginsime milžinišką šeimos problemų mastą ir ribotas galimybes teikti pagalbą tiems, kam jos labai reikia.

Veiklos dešimtmečio proga kalbame su vienintelio Lietuvoje išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bandrakeleiviai“ viena iš steigėjų, vadove ir siela Elvyra Kučinskaite. Apie džiaugsmus ir nerimus. Svajones ir ištikimybę savo misijai. Komandą ir vis didėjančią „Bendrakeleivių“ bendruomenę, kur žmonės iš naujo atranda ir save, ir draugus. Taigi, keliaujam...

Išsiskyrusiųjų sielovados centras? Ar jis skirtas išsiskyrusiems tikintiesiems? Atrodytų, gana siaurai ir gana specifinei auditorijai. Kodėl būtent jiems?

Na, su pavadinimu kartais atsitinka kaip su mažai apgalvotu vardu, kurį išrenkame vaikui – jis užauga, o vardas, žiūrėk, taip ir lieka keistai neatitinkantis suaugusiojo būdo ar išvaizdos. Kai rinkome pavadinimą savo centrui, turėjome vos keletą programėlių, ir jos visos buvo skirtos suaugusiesiems ir vaikams, vienaip ar kitaip paliestiems skyrybų skausmo. Psichologinė ir dvasinė pagalba išsiskyrusiems visada išliks mūsų prioritetu mažų mažiausiai dėl to, kad ji iki šiol išties nedaug kur yra teikiama. Bet sykiu labai natūraliai yra atsiradusių ir, matyt, rasis programų, kurias mes sąlygiškai vadiname skyrybų prevencijos arba tiesiog asmens emocinės, dvasinės, psichinės sveikatos sugrąžinimo ar puoselėjimo programomis. Jos skirtos labai plačiai auditorijai. Štai ir šį rudenį savo lankytojams siūlome net kelias naujas, skirtas atkurti poros santykius, gydyti, padėti asmeniui pažinti save, atskleisti kūrybines galias ir pan.

Na, o jūsų klausimas, ar tai yra skirta tikintiesiems, – taip. Tikintiesiems, kad iš visokių gyvenimo skaudulių, sukrėtimų, nelaimių galima ir reikia pakilti, ir, jei tik įmanoma, – ne tik su mažiausiais nuostoliais, bet ir su labai vertingu gyvenimiškos išminties kapitalu. Nė vienam nėra pavykę gyvenimo nugyventi be vienokių ar kitokių sunkumų ar bėdų, skirtumas tik, ar mes susidorojame su jais, ar jie mus sudoroja. Jei žmogus turi tikėjimo, pasitikėjimo savimi, kitais, gyvenimu rezervą, tegul kartais ir labai užslėptą, tikėtina, jis anksčiau ar vėliau bus pajėgus remtis į tą patirtį ar tegul – tik „nuojautą“ savyje, į daugiau ar mažiau išugdytą asmeninį ryšį su Dievu. Kaip tik sielovada šią vietą ir padeda užčiuopti, iki jos jautriai, neprimetamai skatinti, kad žmogus išdrįstų, išmoktų sunkioje savo patirtyje atsiremti ne tik į tuos savo atrandamus rezervus, į kitus žmones, bet ir į Dievą. Tikrai religingų žmonių pas mus ateina ne taip jau daug, bet tikrai tikinčių – gana daug, o dar daugiau patikėjusių, kad gyvenimas tikrai nesibaigia net ir tada, kai mus ištinka net ir labai didelės netektys, mus palieka, kai tam ateina laikas, dažniausiai reiškiantis ir išėjimo iš krizės jei ne pabaigą, tai bent vidurkelį. 

Bažnyčia neleidžia skirtis, o čia teikiama pagalba išsiskyrusiesiems. Kaip tai suderinama?

Visų pirma norėčiau patikslinti, jog mes nesame bažnytinė organizacija, esame savarankiška juridinė pasaulietinė organizacija, savo veikloje besiremianti psichologijos, socialinio mokslo ir krikščioniško dvasingumo paveldu. O kad Bažnyčia iš esmės nepritaria skyryboms, tai argi keista? Ji taip pat nepritaria ir narkotikų vartojimui, tačiau rūpinasi priklausomybę nuo jų išgyvenančiais, nepritaria smurtui, tačiau teikia pagalbą smurto aukoms ir t. t. Ką ir kalbėti, skyryboms nepritariame ir mes, ypač, kad nuolat iš arti matome jų sukeliamą skausmą ir daugybę gyvenimo sričių liečiančią painiavą. Tačiau jos vyksta, ir, atrodo, vyks toliau... Kad ir kokiu „kasdieniu reiškiniu“ jos taptų, neskausmingai prie jų priprasti tiems, kuriems jas tenka ar teks patirti, vargu ar pasiseks. Taigi – nuolat bus žmonių, suaugusiųjų ir vaikų, kuriems susivokti naujoje situacijoje ir atsitiesti reikės pagalbos – kai kam gal tik juridinės, kai kam psichologinės, o kai kam – ir dvasinės. Visame pasaulyje sielovados parama išsiskyrusiesiems yra teikiama jau kelios dešimtys metų. Niekas netrukdo šiai veiklai vykti ir Lietuvoje. Gal tik mūsų pačių abejingumas.

Beje, kaip plačiai Lietuvoje teikiama pagalba išsiskyrusiesiems? Iš ko sulaukiate dėmesio ir paramos? Pagal bendrą foną galima nuspėti, kad valstybinių institucijų „taikinys“ – laiminga šeima, todėl skyrybos – tarsi šiek tiek „ne pasroviui“?

Kažkada esame palydėję panašių savipagalbos grupių atsiradimą Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Visos jos atsirado ir iki šiol laikosi kartais nesuvokiamai kantria pavienių asmenų iniciatyva. Tos grupės yra ganėtinai mažos ir, be abejo, tai yra tik apgailėtinas pagalbos lašas skyrybų jūroje. Susiduriame su tokiu paradoksu: Bažnyčia tiesiausiai pasisako prieš skyrybas, bet ji yra vienintelė institucija, kuri tokią veiklą nuosekliai ir įvairiais būdais remia, na, blogiausiu atveju bent jau netrukdo: minėtos grupės kituose miestuose veikia arba prie vyskupijų Šeimos centrų, arba kokioje nors parapijoje, o mūsų centrą per visą jo gyvavimo dešimtmetį finansiškai palaikė išimtinai tik religiniai fondai, tiesa, užsienio – Lietuvių katalikų religinė šalpa, belgų jungtinis vienuolijų fondas „Communicantes“, tačiau tokiai paramai gauti reikalingos vietinės Bažnyčios hierarchų rekomendacijos – mes jas visada gaudavome. Be to, mus ištikimai globoja įvairios vienuolijos – visų pirma Vilniaus broliai jėzuitai, kurių patalpose esame įsikūrę ir kurie niekada neatsako mums dvasinės globos, Tiberiados bendruomenė, į kurią vykstame po keletą kartų per metus stovykloms, programų ciklo užbaigoms ir t. t., seserys eucharistietės, kurios kartu su Gyvenimo ir Tikėjimo institutu labai daug yra prisidėjusios ir tebeprisideda prie mūsų sielovadininkų parengimo bei nuolatinio tobulinimo ir pan.

Išimtis – šie metai. Išvažiuojamųjų seminarų šeimoms ciklą parėmė Kultūros ministerija, vieną išėjimo iš krizės ir keletą prevencinių programų – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ši parama, kad ir labai simbolinė, mums esmiškai svarbi ne tik todėl, kad kaip tik dabar iš Lietuvos pasitraukia pagrindinis rėmėjas – „Communicantes“ fondas, bet ir kaip ženklas, kad valstybės žvilgsnis pagaliau gręžiasi ir į šeimos stabilumo problemą. Kažkada to buvo labai sunku tikėtis. Be abejo, prie to yra labai prisidėjęs pats šeimų judėjimas, jau įgavęs visuomeninių organizacijų formas – šiame sąmoningumo „kaitinimo“ ir šeimos strategijų kūrimo, diskutavimo darbe visų pirma minėčiau Nacionalinę šeimų ir tėvų asociaciją, po savo skėčiu surinkusią daug tyliai ir kantriai šeimos labui triūsiančių praktikų, kurie pavieniui tiesiog neturi nei laiko, nei jėgų rūpintis dar ir šeimos politikos reikalais. O keičiantis ir „ūmėjant“ pilietiniam klimatui, neišvengiamai anksčiau ar vėliau kažkas keisis ir politikų galvose.

Šiaip jau man nepatraukli atrodo pozicija, kai kiekvienas „kiemas“ progai pasitaikius garsiausiai stengiasi rėkti apie savo bėdas. Tačiau vis dėlto neiškęsiu nepasakiusi – ir ne tiek dėl „savo“ kiemo rūpesčių, kurių turime apsčiai, kiek dėl mūsų visų „kaimo“ apskritai – nepaisant pozityvių poslinkių šeimos politikoje, valdžios institucijų ir mūsų pačių abejingumas skyrybų problemai ir jos sukeliamiems padariniams yra tiesiog trikdantis. Atrodytų, tokia paprasta akivaizdybė – lygiai pusė sukuriamų santuokų išyra. Taigi, didelė mūsų visuomenės dalis, taip pat ir mūsų ateities kartos, tam tikra, o dažnai – ir tiesiogine prasme serga. Nuostabu, kad vis daugiau dėmesio, lėšų ir priemonių yra skiriama sveikai šeimai ugdyti ir palaikyti. Bet juk negalime nematyti tų, kurie neatlaikė ir „iškrito iš trasos“. Tai neabejotinai atsigręš prieš mus pačius. Kartais atrodo, kad geriausias vaistas, galintis paskatinti šią „ligą“ įsisąmoninti ir ją pagaliau imti gydyti, būtų atvesti mūsų strategus nors į vieną skyrybas išgyvenančių šeimų grupės susitikimą, kad pamatytų ir išgirstų, kaip giliai ir kaip ilgam yra paralyžiuojamas tokių asmenų tiek asmeninis, tiek socialinis gyvenimas, ką jau kalbėti apie pasekmes ateinančioms kartoms – juk išsiskyrusių šeimų dukros ar sūnūs kurs ir jau kuria santuokas su „normalių“, kaip mėgstama sakyti visuomenės kuluaruose, šeimų sūnumis ir dukromis, ir mes jau dabar matome tokių porų specifines problemas.      

Kalbate apie skyrybas, bet ir jūsų centre yra vadinamos prevencinės programos, atsiliepiančios į kritines situacijas, kurios sutuoktinius gali atvesti iki rimtų santykių krizių ar skyrybų. Kokios tai programos, kam jos skirtos?

Taip, dirbant su skyrybas išgyvenusiais žmonėmis į savipagalbos grupes labai dažnai prašosi priimamos poros ar asmenys, kurie dar nėra išsiskyrę ir norėtų išvengti šeimos griūties. Išsiskyrusiųjų grupės jiems, be abejo, netinka. Taip atsirado seniai godota poros santykių programa, kurią parėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o nuo šio rudens jau veda sutuoktinių psichologų pora Vilija Girgždė ir dr. Viktoras Keturakis. Beje, grupė su netrumpu likusiųjų už borto sąrašu susirinko dar dorai nespėjus apie ją paskelbti – toks šis poreikis yra akivaizdus. Taip pat dirbdami netrukome pastebėti, jog santuokoje pažeidžiamesni yra asmenys, kuriems savo tėvų šeimoje yra tekę išgyventi skyrybas arba nuo mažens gyventi „nepilnoje“ šeimoje. Taip atsirado nauja programa, irgi finansuojama SAD ministerijos, skirta suaugusiems, vaikystėje arba paauglystėje išgyvenusiems tėvų skyrybas. Ji parengta, remiantis ilgamete psichiatro Edwardo W. Bealo darbo patirtimi, nuo rugsėjo ją vedame drauge su psichologe Dalia Kiesaite. Skambučiai „į eterį“ per įvairias tiesiogines radijo laidas, lydimi neramių klausimų: „Gerai Vilniui, ten visko pilna, o ką daryti gyvenimo įtampų nebeatlaikančioms šeimoms provincijoje?“ paskatino sukurti išvažiuojamųjų seminarų ciklą. Jis pagrįstas psichologinio, sielovados ir meninio metodų jungtimi, į interaktyvaus pobūdžio kūrybinius susitikimus yra kviečiami tėvai, mamos ir vaikai, su jais dirba psichologai (pokalbiai grupėse), aktoriai (šeimos teatro žaidimai), „Bendrakeleivių“ paauglių grupės vadovai ir pan. Tai mums patiems labai įdomi ir vertinga patirtis, apie kurios sėkmę kol kas kalbėti per anksti – šie ciklai, finansuojami Kultūros ministerijos, dar tik įpusėjo darbą vos dviejuose miesteliuose – Žemaičių Naumiestyje ir Kupiškyje. Jei, jiems pasibaigus, ten išliks šeimų judėjimo židinukai, būsim pasiekę maksimalius savo tikslus. Apie kitas prevencines programas jau ne kartą yra kalbėta spaudoje ir radijo eteryje.   

Ko tikėtis kenčiančiam žmogui, kuris kreipiasi į jus pagalbos? Ar dalijate receptus „kaip tapti laimingam per 10 grupės susitikimų“?

Dalijame, jie juos nusiperka, pavartoja ir iškart tampa laimingi. Juokauju, juk visi puikiai žinom, kad tokių „gydytojų“ nėra, arba jie tik apsimeta tokie esantys. Ko tikėtis kenčiančiam žmogui? Kad būsime su juo jo sunkumuose. Kad juos priimsime, nevertindami ir nemoralizuodami, nemokydami ir nepriekaištaudami už esamas ar tariamas klaidas bei kaltes. Tai ne mūsų vaidmuo. Ar jus yra kada ištikęs, tarkim, migreninis galvos skausmas? Skausmas, skeliantis pusiau, toks stiprus, kad norisi jį išvemti? Jei taip, ar tokio skausmo metu jūs norėtumėte, kad šalia esantis žmogus jums siūlytų suprasti skausmo priežastis, prigimtį ar būdus, kaip galėtumėte jo išvengti? Jei ir prisileistumėte ką nors arti savęs, tai turbūt tik tam, kad paduotų jums stiklinę vandens ir, atsiprašau, palaikytų dubenį. Nelabai gražus palyginimas, bet tikroviškas. Taigi, jei kalbame apie pagalbą į skyrybų krizę papuolusiems žmonėms, visų pirma mes esame tie, kurie priima ir padeda atlaikyti visą „skausmo anatomiją“. Mes sudarome sąlygas žmonėms išlieti tą skausmą per žodžius ar tylą, į kuriuos būna sudėta visko: pykčio ir liūdesio ašarų, neapykantos, nusivylimo, kaltės, nepasitikėjimo savimi, pasauliu ir Dievu, netikėjimo, kad kada nors gyvenimas ir jo džiaugsmas grįš, nenoro gyventi... Visa kita, ką mes jiems pasakome ar kitais būdais stengiamės perteikti, tiesiog priminti tomis trumpomis akimirkomis, kurias galima būtų pavadinti sekundėmis tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, yra tik mažytės, nepastebimos vilties inkrustacijos širdgėlos sraute, atrodytų, akimirksniu jame ir prasmengančios. Betgi ne. Skausmo potvyniui pamažu atslūgstant, atsargiai imamės atkapstyti tai, kas likę gyva. Surandam, iškeliam, nuvalom visi drauge ir padedame ten ir taip, kad patiems būtų gerai matyti. Tada ateina laikas vadinamosioms savikūros ir savipažinos programoms, kurios nukreiptos nebe į išgyvenamas situacijas, sudužusius santykius, o į save pačius – besistojančius ir beieškančius gilesnės motyvacijos gyventi ir būti.

Tai yra, po pirmosios – krizinės – grupės „vilties“ inkrustacijos nesibaigia ir, jei jaučia poreikį, žmogus gali rinktis kitas programas, kol „sudės“ save iš naujo? Ar tęstinumas galioja ir kitoms programoms, pvz., slaugantiems sunkius ligonius? Formuojasi lyg ir savotiška „Bendrakeleivių“ bendruomenė?

Taip, išėjimo iš krizės programa – tai tarsi žaizdos išvalymas ir susiuvimas. O „reabilitacija“ vyksta vėliau, pamažu, ir, kaip ir aštriausiu krizės metu, taip ir po to, čia svarbiausią vaidmenį vaidina, žinoma, ne programos, – jos pasitarnauja tik palankia, palaikančia dirva išėjimo iš krizės procese. Svarbesni yra žmonės, kurie yra arčiausiai kenčiančiojo, savieji, artimieji (nors, beje ir deja, būtent jie toli gražu ne visada adekvačiai suvokia ne tik situacijos sunkumą, bet ir jos subtilumą), o užvis svarbiausia yra paties žmogaus valia ir noras tiestis, gyventi, ne tik suprasti, bet pamažu vėl priimti gyvenimo integralumą.

Joks praradimas nėra mūsų pilnaverčio gyvenimo pabaiga, net jei tas praradimas yra šeimos netektis. Kad ir kas su manimi nutiktų, visada dar lieku aš pats, besąlygiškai vertinga būtybė, sukurta iš meilės pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Suprantu, kaip deklaratyviai ir net įžeidžiamai tam tikromis aplinkybėmis tai skamba, tačiau tai yra tiesa. Ja patikėti – ilgas kartais kelias. Tačiau tas savęs vertingumo atradimas, gilesnis savęs, o dažnai – ir Kūrėjo pažinimas tampa didele, jei ne esmine dovana žmogui, iki tol neretusyk gyvenusiam savotiškai anoniminį savo paties atžvilgiu gyvenimą. Dažnai galvoju – jei turėtume bent kiek labiau išlavintą poreikį pažinti save, kiek išvengtume apmaudžių klaidų! Paradoksalu, bet tikintiems žmonėms kartais toji meilės sau forma yra daug sunkiau įkandama, nei netikintiems. Esame puikiai išmokyti pirmosios Didžiojo įsakymo dalies „mylėk savo artimą“, ir visiškai nelinkę klausyti antrosios – „kaip save patį“. Kaip myliu save, taip moku mylėti ir kitą. Kaip nemyliu, nevertinu, nesistengiu pažinti ir atskleisti savęs, taip nemoku mylėti ir kito.

Na, o žmonės, kurie ryžtasi dalintis tokiais sąžiningais ieškojimais, savo skausmu, labai natūraliai paskui nori likti ir lieka artimi. Bent jau dalis jų. Niekada neskatinome jokios bendruomenės atsiradimo. Tai labai ambicingas uždavinys, ne mūsų jėgoms. Bet ji pati formuojasi. Vyksta tikrai gražių dalykų – turime kūrybinių projektų, kartu keliaujame, švenčiame, ilsimės ir visai ne todėl, kad to pageidautų kažkokios mūsų programos. Gal kiek egzaltuotai nuskambės, bet „Bendrakeleivių“ senbuvius tikrai sieja patvarus ir šiltas seserystės-brolystės ryšys. Mums tiesiog gera kartu. Jei pabandytume tai kažkaip formaliai įteisinti, apibrėžti įsipareigojimais, vargu ar tiek spontaniškų ir džiaugsmingų dalykų vyktų. Tebūnie visa ir teaugie, kaip auga. Yra, kas laisto.       

Norėčiau grįžti prie darbo principo – tai yra savipagalbos grupės. Kodėl būtent jos?

Todėl, kad vargu ar kas gali labiau padėti į bėdą įpuolusiam žmogui, kaip... kitas įpuolęs į bėdą žmogus. Į savipagalbos grupes susirenka labai įvairios patirties žmonių, kiekvienas jų yra skirtingame išėjimo iš krizės etape. Kai aš matau, kad kitas liudija buvęs toj pačioj duobėj, bet, žiū, jau beveik beišlipąs, man tai teikia vilties. Kai patiriu, kad nesu vienintelis, ištiktas nesėkmės, man tai teikia paguodą. Kai girdžiu, kad kitas nenori pasiduoti, ieško išeičių, tai man teikia stiprybės. Ir taip toliau. Profesionalūs vadovai, žinoma, taip pat svarbu, bet kuo jie reiškiasi mažiau, tuo grupės dinamika, išties, yra sėkmingesnė. Jų menas – klausytis ir užduoti tinkamus klausimus tinkamu metu. Na, ir, žinoma, atsakyti į užduodamus klausimus, kurie turi aiškius atsakymus. Bet geriau klausimus palikti atvirus. Kiekvienam tie atsakymai yra skirtingi, o jų ieškojimas ir yra kelias į išgijimą. 

Žmonės, kurie dirba centre – kas jie? Iš kur atėjo ir kodėl tai daro, aukodami savo asmeninį laiką?

Gal vos dvejus ar trejus metus dirbome tik trys steigėjai – kunigas Antanas Saulaitis SJ, psichologė dr. doc. Rasa Bieliauskaitė ir aš. Labai greitai iš tų pačių lankytojų radosi įvairiausių profesijų žmonių, kurie pareiškė norą prisidėti prie mūsų tarnystės. Baigę visas siūlomas programas, pradėjo ruoštis palydėti grupes. Ruoša nuo pat pradžių iki dabar išliko gana ilgai ir kruopšti – treji–ketveri metai įvairių kursų, darbo su grupėmis praktikų, dvasinio pasirengimo. Bet svarbiausia vis dėlto – asmeninė pakilimo iš krizės patirtis, asmeninė dvasinė kelionė. Tai čia apie sielovadininkus. O psichologus dabar jau kviečiamės ir „iš šono“, nors dirba ir keletas „išeivių“ iš grupių.

O kodėl jie tai daro? Veikiausiai būtent todėl, kad patys patyrė, kaip nelengva iš gyvenimo nesėkmių pakilti, kaip reikalinga tokiu metu būna pagalba. Bet toks motyvas visko nepaaiškina – šis darbas tikrai sunkus ir net alinantis, ilgai vien gera valia neištempsi. Matyt, esama tos paslapties, kurią pavadinčiau „meilės malone“. Dažnai aš pati to pasišventimo nesuprantu – nei jų, nei, galų gale, savo. O jei ir suprantu, tai vis viena stebiuosi. Ir žaviuosi kiekvienu, ir visais. Ir esu nepaprastai dėkinga už tą patikimą ir šiltą bendražygystę. 

Ar per daugelį savo darbo metų skinate vaisių? T. y., ar pastebite lankančiųjų asmeninius virsmus, o gal susikuria naujos šeimos? Kiek galite, pasidalinkite.

Jei tų vaisių nebūtų, kokia prasmė būtų mums taip artimai su kitų skausmu save sieti visą dešimtį metų? Nemažos dalies žmonių tolesnių likimų, tiesa, mes nežinome, taigi sunku apie suteiktos pagalbos naudą jiems kažką pasakyti, bet tikrai pakankamai yra tų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu vis grįžta, džiaugiasi, dėkoja. Informacijos apie naujai sukurtas šeimas mes irgi neturime – tai nėra mūsų tikslas. Bet matome daug gyvenimo ūpą atgavusių, save suradusių žmonių. Būtume laimingi ir dėl mažiau – kad tiesiog padėjome žmonėms iškęsti skausmą. Kad buvome šalia jų jiems tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Kad priimdami ir suprasdami juos tiek, kiek galime ir mokame, labiau savo laikysena (nuoširdžiai tuo viliuosi), o ne metodais ir žinojimais ar saldžiu tuščiažodžiavimu parodėme kelią į Tą, kuris visada yra prie mūsų pasilenkęs ir turi galią perkeisti: netikra į tikra, aklavietę į kelią, melą į tiesą, neviltį į viltį, liūdesį į džiaugsmą... Tikra atjauta ir supratimas tampa ne tokiu jau dažnu svečiu mūsų visuomenėje. Tokios misijos mums daugiau nei pakanka. 

Turite ateities svajonių?

Kad žinotumėte, kaip norėčiau, kad galėtume dirbti tyliai. Tiesiog darbuotis, kiek galim, kiek mokam, be jokių ypatingų reklamų, tauškėjimų, įrodinėjimų, kaip tai yra reikalinga. Svajočiau atsibudusi bent kartą sutikti rytą „švarų“ – be įtampos ir nerimo, kad praeis štai dar keli mėnesiai, ir mūsų egzistavimas vėl pakibs ant plauko. Tai, ką sakau, panašu į skundą, bandymą sugraudinti, o ne į svajonę. Bet šiandien ji būtent tokia – jei jau paklausėt, neįstengiu prakišti ką nors kilnaus. Na, ir ką čia padarysi? Bet ši frustracija vis viena eina kartu su nuoširdžiausiu dėkingumu savo nuostabiai komandai, ypač jos senbuviams, su kuriais petys petin keliaujam nuo pat centro įsteigimo pradžios, ir, žinoma, ilgamečiams mūsų rėmėjams – Lietuvių katalikų religinei šalpai, „Communicantes“ fondui bei visada jautriai į mūsų poreikius atsiliepiantiems informaciniams rėmėjams – interneto dienraščiui „Bernardinai.lt“, Lietuvos radijo „Mažajai studijai“, „Marijos radijui“.

Na, o žemiausiai galvą lenkčiau prieš tuos keletą žmonių, kurių širdingos asmeninės aukos buvo mums ne tik materiali, bet ir moralinė paspirtis. Šiltai saugome jus savo darbų istorijos atmintyje.

Kalbino Daiva Jakštienė

Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-09-19

Komentarai