Vaikai – didžiausia dovana

1901-12-13 / Inta Juodvalkienė

Visiems savo keturiems vaikams vis kartojame, jog kiekvienas jų mums – didžiausia Dievo dovana. Kiekvieną dieną nepamirštame pasakyti, kaip mylime juos ir branginame. Tačiau tai suvokiau tik pagimdžiusi ketvirtąjį vaiką. Visą gyvenimą svajojusi turėti tik vieną atžalą ir nė trupučio daugiau, galiausiai „sulūžau“: dabar galėčiau gimdyti ir penktą, ir šeštą. Visiems užteks vietos, visi bus pamaitinti. Naujas namas ar mašina galiausiai nusibosta, bet vaikai tave nuolatos stebina ir džiugina. Šiandien visą laiką skiriu vaikams. Tačiau prieš daugelį metų mano supratimas, suformuotas to laikmečio kultūros, buvo visiškai kitoks. Vaikai man buvo tiesiog gėda.

***
Buvau nelauktas ir neplanuotas vaikas. Gimdymas buvo komplikuotas, todėl gimiau traumuota ir gydytojai netikėjo, jog išgyvensiu. Visą mėnesį buvau atskirta nuo mamos, – negavau nei jos pieno, nei šilumos. Po mėnesio, pagal tuometinę tvarką, mama turėjo grįžti į darbą. Tuomet mane auginti pasiėmė močiutė į kaimą. Dievas buvo man maloningas, – aš išgyvenau. Taip iki mokyklos ir likau augti pas močiutę. Ji man atstojo mamą. Tėvai atvažiuodavo tik manęs aplankyti – teoriškai tėvus turėjau, bet praktiškai jie man buvo visiškai svetimi žmonės.
Paauglystėje troškau, kad mama būtų mano draugė, kuriai galėčiau atsiverti, tačiau mes likome svetimos. Tėvai neturėjo laiko man ir broliui, nes daug dirbo, rūpinosi materialine šeimos gerove. Taip širdy susiformavo aiškus šeimos modelis – turėti tik vieną vaiką, siekti karjeros, – žodžiu, investuoti į save. Vaikas – tai tik priedas prie mano jau suplanuoto gyvenimo, nes save mačiau tik dirbančią, siekiančią karjeros.

***
Ištekėjau anksti, o po kelerių metų pradėjau lauktis vaikelio. Tačiau dar įsčiose jis mirė. Raudojau, nes gydytojai pasakė, kad greičiausiai daugiau vaikų neturėsiu. Puoliau į neviltį. Negalėdavau žiūrėti į vaikus, tik sėdėdavau ir verkdavau, bijodama, kad bent vyras manęs nepaliktų. Bet Dievas ir vėl suteikė malonę – greitai ėmiau lauktis. Tik šį kartą visą nėštumą turėjau gulėti ligoninėje. Mano organizmas atmetinėjo naują gyvybę kaip antikūnį ir gydytojai nuolatos leido gimdos spazmus slopinančius vaistus. Galiausiai pagimdžiau mergaitę. Su vyru buvome labai laimingi. Vaikelis buvo ramus, daug miegojo. Pagaliau turėjau, ko troškau, – šeimą ir kūdikį.
Ruošiausi naujam etapui – paauginus vaiką grįžti dirbti. Tik darbe, atrodė, jausiu pasitenkinimą, atsigausiu. Tačiau po pusantrų metų sužinojau, kad vėl laukiuosi. Man tai buvo šokas! Nežinojau, ką daryti, verkiau, nemiegojau naktimis vis galvodama, kodėl šį kartą neįvyksta persileidimas. Mano vyrui, kuris augo vienas šeimoje, du vaikai taip pat prilygo tragedijai. Jis ragino mane pasidaryti valymą. Jau buvau tam pasiryžusi, tačiau dėkoju Dievui, kad Jis sulaikė nuo šios kvailystės – kaip katalikė suvokiau, kad nusidėsiu Dievui, nužudydama savo vaiką.
Šį kartą gimė sūnus, kuris verkė dieną ir naktį. Supratau, ką reiškia bemiegės naktys – sugebėdavau išsimiegoti per penkiolika minučių. Sukausi kaip voverė rate. Jaučiausi niekam nereikalinga. „Argi tai gyvenimas? – maniau aš. – Visas pasaulis kažką naudinga veikia, o aš lyg priedas prie jo“. Kadangi sūnaus visiškai nelaukiau, buvau jam abejinga. Tuomet mąsčiau: „Jeigu jau esi, tai būk, bet būtų geriau, jei tavęs nebūtų.“ Vėl troškau kuo greičiau ištrūkti į darbą, tačiau mane sukrėtė nelaimė.

***
Kai sūnui sukako dveji, jis iškrito iš antro aukšto. Paguldė į reanimaciją ir diagnozavo labai stiprų galvos smegenų sukrėtimą, buvo trūkusi net kaukolė. Gydytojai nežinojo, ar vaikas išgyvens, ar neliks neįgalus. Tuomet tris paras budėjau reanimacijoje, nemiegodama ir nieko nevalgydama, ir ištisai verkiau. Jaučiausi kalta, kad nemylėjau šio vaiko. Sudužusia ir atgailaujančia širdimi meldžiau Dievo atleidimo: „Dieve, aš myliu šį berniuką ir noriu, kad jis gyventų. Atleisk man.“ Dievas mane guodė – be Jo nebūčiau išgyvenusi šios tragedijos, nes šalia gulintys vaikai mirdavo vienas po kito...
Po trijų parų besąmonės mano sūnus atsigavo. Tačiau jis elgėsi lyg išprotėjęs: šaukė, šokinėjo, kandžiojosi, rovė nuo galvos mano plaukus. Toje pačioje palatoje gulėjusi moteris meldėsi: „Dieve, paimk greičiau tą vaiką, jis juk miršta!“ Tačiau atėję gydytojai konstatavo sūnaus būklės pagerėjimą. Tik per stebuklą jis liko gyvas ir sveikas. Netgi šiandien, prisimenant šį šešiolikos metų senumo įvykį, viskas jaudina taip, lyg būtų atsitikę vakar.
Po šių įvykių grįžus namo mane apėmė didžiulė depresija. Kreipiausi į garsų psichologą, kuris pasiūlė gydytis hipnoze. Tačiau buvau iš tų nedaugelio žmonių, kuriems šis gydymo metodas netiko – gydytojas buvo bejėgis padėti. Supratau, jog turiu vėl šauktis Dievo. Taip ši nelaimė mane atvedė prie gyvojo Dievo – aš pažinau savo Gelbėtoją Kristų. Mūsų šeimoje prasidėjo naujas gyvenimas – gyvenimas su Dievu. Mes pradėjome lankyti protestantišką bažnyčią, buvome labai laimingi, nes viskas ėmė keistis: mintys, poelgiai, darbai, vertybės. Pagaliau ėmė pildytis mano svajonė būti mokytoja. Džiaugiausi, kad turiu du vaikus ir galiu būti naudinga kitiems. Džiaugiausi, kad būsiu pastebėta, dirbsiu negailėdama jėgų, nes juk Viešpats ir nori, kad Jam tarnaučiau.

***
Bet Dievo planai buvo didesni... Kartais draugės užsimindavo, jog mums reikėtų dar vieno vaikelio. Šie jų žodžiai man prilygdavo antausiui. Jeigu kas norėdavo mane įpykinti, tereikėdavo užsiminti apie trečią vaiką. Su vyru saugojomės, kad jo nebūtų. Tačiau kai kelerius metus padirbusi mokytoja sužinojau, jog laukiuosi vaikelio, rimtai supykau ant Dievo. „Didesnės kiaulystės Tu man negalėjai iškrėsti“, – raudojau aš. Ši naujiena mane pribloškė. Turbūt net baisiausiame sapne nebūčiau jos sapnavusi. Nuo paskutinio nėštumo buvo praėję septyneri metai, ir visus tuos metus kontracepcija veikė be priekaištų! Kodėl dabar ėmė ir nesuveikė? Žemė slydo iš po kojų. Vaikščiojau pasimetusi, viskas susijaukė, griuvo mano planai, svajonės. Pykau ant viso pasaulio, bet kadangi tikėjau Dievu, žinojau, jog privalau gimdyti. Po kurio laiko susitaikiau su ta mintimi.
Pagimdžiau mergaitę, kuri buvo tikras mūsų džiaugsmas ir atgaiva. Tuomet išgyvenau tikrą motinystę, supratau, ką reiškia būti mama. Auginau vaikelį ir džiaugiausi kiekviena diena, praleista su kūdikiu. O jos ėjo greitai ir nepastebimai. Jaučiausi lyg didvyrė, turėdama tris vaikus. Man tai buvo lyg tuzinas, todėl daugiau vaikų tikrai nenorėjau. Ėmiausi visų įmanomų medicininių priemonių, kad niekada daugiau nepastočiau. Buvau rami, nes galvojau, kad dabar jau tikrai atsiduosiu darbui.
Bet Dievui, kaip parašyta Šventajame Rašte, nėra neįmanomų dalykų. Negalėjau patikėti nei aš, nei gydytojai, kad vėl laukiuosi. Ši žinia paralyžiavo mane galutinai. Nors ir žinojau, jog negaliu atimti gyvybės, nusprendžiau tvirtai – ketvirto vaiko negimdysiu!!! Vyras visaip bandė mane atkalbėti nuo aborto, tačiau aš buvau neperkalbama. Vildamasi, jog niekas to nesužinos, nuėjau į moterų konsultaciją. Žinojau, jog blogai elgiuosi: mane kaltino sąžinė, o vyras ragino dar kartą gerai pergalvoti. Bet užvaldžiusi mintis apie abortą tarsi stūmė sąmoningai nusidėti. Jaučiau, kaip riedu į bedugnę ir nieko negaliu pakeisti. Viena mano pusė mane kaltino, o kita – įsispyrusi laikėsi savo. Nebenorėjau vaikų! Trečią dar šiaip taip galėjau priimti, bet ketvirtas jau perpildė saiką. Juk gyvename dviejų kambarių bute – vietos mažai, pinigų taip pat. Tuomet, nebeturėdama jokios vilties, sakiau Dievui: „Šito vaiko nemylėsiu, bet jeigu Tu gali mane sustabdyti, kad jo nenužudyčiau, tai sustabdyk. Pati to negaliu, tik Tu gali.“
Rytojaus dieną turėjau darytis abortą. Vakare ploviau indus. Staiga išgirdau balsą: „Mama, kodėl tu nori mane nužudyti?“ Iš rankų iškrito lėkštė – ėmiau raudoti balsu... Jei kas būtų mane tada matęs, galvotų, kad išprotėjau. Aborto nepasidariau... Taip Dievas apsaugojo mane nuo beprotystės. Jis galingas ir viską gali pakeisti, jeigu tik Jo prašome. Be galo dėkinga Dievui už sūnų, kurį šiandien turiu tik Jo dėka. Dabar, kai prisimenu šiuos prieš septynerius metus vykusius įvykius, negaliu patikėti, kad tuomet taip egoistiškai mąsčiau ir norėjau taip lengvai prarasti pačią nuostabiausią Dievo man duotą dovaną.
Būtent gimus ketvirtam vaikeliui išgyvenau didelę Dievo malonę ir rūpestį. Kai galutinai sudužau ir apsisprendžiau gimdyti ketvirtąjį vaiką, Dievas suteikė penkių kambarių butą (labai pigiai nusipirkome, pardavę savo dviejų kambarių butuką), pagerėjo šeimos finansinė padėtis, pasikeitė vyro darbas.
Nemaniau, kad būna tokių nuostabių vaikų. Jaunėlis gali ištisą dieną kartoti, jog mane myli, nuolatos bučiuoja man rankas. Ir dabar, kai jam jau septyneri, už nieką taip nedėkoju Dievui, kaip už šitą vaiką – niekaip negaliu suprasti, kaip man galėjo taip aptempti protas, kad nenorėčiau jo? Sūnui gimus mūsų gyvenimas labai pasikeitė, atsivėrė neaprėpiama Dievo malonė, tarsi į mūsų gyvenimą būtų atėjęs ne vaikas, o angelas. Aplinkiniai sako, jog tai ypatingas berniukas, jis nekelia jokių problemų, visiems geras. Jis vienintelis atsikelia anksčiau ryte ir ruošia mums pusryčius, padengia stalą. Jaučiuosi taip, lyg sūnus man būtų dėkingas. Bet juk nesu to verta…

***
Gimus ketvirtajam vaikui, supratau, jog mano darbas – tai namai. Visas jėgas skiriu vaikams: vežioju į būrelius, mokyklas – stengiuosi investuoti į savo atžalas, kad jų gyvenimas būtų kuo turtingesnis. Taip atradau pasitenkinimą motinyste.
Visiems keturiems vaikams reikia daug dėmesio – ar jam dvidešimt, ar septyneri. Matydama, kuriam iš jų dabar manęs reikia labiausiai, kuris labiausiai zirzia ar negražiai elgiasi, skiriu laiko: kartais valandą, o kartais kelias dienas. Kai vaikui reikia dėmesio, turiu su juo kartu ir pamiegoti jo siauroje lovoje, ir dažniau apkabinti, pamyluoti. Vieniems vaikams reikia apkabinimų, bučinių, o kitiems – žodžių, paprasčiausio dėmesio. Tuomet jie atsigauna. Iš pat ryto apipilu mažuosius žodžiais: „Tu – mano meilė, mano saulytė, tu – Dievo dovana“. Dažnai sakau, kokie jie šaunuoliai ir kaip juos myliu. Nes jeigu tik komanduočiau, jie užsisklęstų. Žinoma, būna kad ir aprėkiu, prarandu kantrybę. Bet tuomet visada atsiprašau – paaiškinu vaikui, jog ir aš esu silpna ir prašau supratimo. Pradžioje buvo sunku ateiti pas pyplį, nusižeminti ir atsiprašyti, bet dabar įpratau.
Į darželį vaikų neleidau, nes kelerius metus ten dirbau ir mačiau, kaip su mažyliais elgiamasi, kaip jie traumuojami. Pusantrų metukų vaikas visą dieną kinkuodamas pirmyn atgal rymodavo prie lango, laukdamas mamos, arba ištisai verkdavo. Vaikas atrodydavo lyg nesveikas, ir net man, dar tuomet neturinčiai vaikų, tai kėlė šiurpą.

***
Kartą, kai pirmajai dukrai buvo septyneri, draugė ištarė: „Žinai, tu nemyli savo vaiko.“ Tuomet labai supykau. Bet vėliau suvokiau, kad iš tikrųjų jos nemyliu, nes nebendrauju su ja. Galvojau, kad vaikai aprūpinti materialiai, pamaitinti, aprengti, vadinasi, esu labai gera mama. Tuomet nusprendžiau, kad turiu kažką keisti. Tai buvo nelengva. Kai ateidavau pas dukrą pasikalbėti, į mano klausimus atsakydavo tik keliais žodžiais: „Taip, ne, nežinau, gal, gerai“. O ir aš neturėdavau, ką jai pasakyti. Šiaip taip prisiversdavau ateiti pas ją, užduodavau tris klausimus ir galvodavau: „Ką toliau daryti?“ O ji pažvelgdavo tokiu žvilgsniu, kad norėdavosi sprukti. Dukra tarsi klausė: „Ko tu iš manęs nori? Manai, man įdomu, ką čia kalbi?“ Kai pasakodavau apie savo vaikystę, ji sėdėdavo ir žiovaudavo. Pati jausdavausi kvailai.
Dukrai augant pradėjau domėtis jos gyvenimu. Tuo metu ji turėjo draugę, su kuria, kaip ji sakydavo, galėjo išskirti tik mirtis. Perspėjau dukrą, kad draugė nenuoširdi ir gali ją išduoti, o dukra atrėždavo: „Nekalbėk nesąmonių!“ Tačiau taip ir įvyko – draugė iš tiesų ją išdavė. Panašių situacijų buvo ne viena. Galiausiai dukra suvokė, jog mama kalba tiesą. Ir po truputį ėmė manimi pasitikėti. Nuolatos kartodavau, jog niekas žemėje jos taip nemyli kaip mama. Sakydavau, jog galėčiau paaukoti dėl jos gyvybę, jog nesu jos priešė ar konkurentė. Anksčiau mąsčiau, jog vaikui to nereikia sakyti, jog jis ir taip viską žino. Bet vaikams tai be galo svarbu, nes tik tuomet jie jaučiasi užtikrinti ir pasitikintys.
Taip bendraujant atsirado glaudus ryšys su dukra. Mes tapome draugės. Vienmetė draugė dažniausiai būna konkurentė meilės klausimais. O aš esu jos draugė, turinti patirtį: dalinuosi savo jaunystės meilės išgyvenimais. Tačiau ne visada tie pokalbiai būdavo lengvi. Kartais, kai ji klysdavo, mes ilgai kalbėdavomės, pykdavomės, kol galiausiai suprasdavome viena kitą. Pamenu, kaip sunku būdavo girdėti jos priekaištus paauglystės metais, kad, neva, aš jos nemyliu, netgi nekenčiu. Aiškindavo, jog jai nereikia mano meilės, kad nekenčia manęs, esu bloga mama ar nereikalinga. Nuo tokių priekaištų jausdavausi kaip gavusi šlapiu skuduru per veidą. Tačiau leisdavau vaikams išsakyti savo jausmus. Tuomet daug su jais „dirbdavau“. Kartais tai užtrukdavo dvi ar net šešias valandas. O kartais su dukra aiškindavomės visą dieną, kol ji galiausiai suprasdavo ir suduždavo. Tuomet apkabinusi sakydavau, kad ją myliu, todėl negaliu toleruoti blogų dalykų.

***
Kai dukrai paauglystė baigėsi, prasidėjo sūnui, su kuriuo buvo kur kas sunkiau. Sūnus buvo užsispyręs, kietas, nesuprasdavai, ką jis galvoja. Turėjau brautis į jo širdį per jėgą. Ir vėl daug kalbėdavau, nesuprasdama, girdi jis mane ar ne.
Paauglystės metais jis buvo lyg velniūkštis. Pradėjo rūkyti. Tuomet tėtis griežtai perspėjo, kad jei dar bent kartą bandys rūkyti, nupirks tris pakelius cigarečių ir privers juos visus surūkyti, kol pasidarys bloga, – kad daugiau niekada nebenorėtų rūkyti. (Drausdavome vaikus ne dėl kitų nuomonės – labiau rūpėjo jų sveikata.) Ši pamoka padėjo – jis nustojo rūkyti. Bet vėliau išsiskuto galvoje skiauterę. Atrodė baisiai – net mažiausias sūnus išsigando. Vėliau vyresnėlis užsigeidė prisiverti auskarų įvairiose kūno vietose. Neleidome. Neleidome ir ausų prasidurti, o jis vis tiek įsivėrė žiogelį. Mokykloje vaikščiodavo su žiogeliu ausyje, namuose išsiverdavo. Tuomet jau tėvas davė diržo. Tėtis buvo labai griežtas – diržą imdavo retai, tačiau jis visada „suveikdavo“. Kartą sūnus nusipirko kelnes, kurių visus metus specialiai neskalbė. Kai paklausdavau, ar kiti negalvoja, jog jis benamis, atsakydavo: „Galvoja, kad aš labai kietas“. Pareidavo namo visas prasmirdęs – nežinau, ką mokytoja galvodavo apie mūsų šeimą... Tačiau paauglystė baigėsi, ir viskas nurimo – nebereikia nei auskarų, nei tokių drabužių. Bet mums teko būti griežtiems ir pasakyti „Ne“. Žinoma, būdavo dienų, kai nežinodavome, kaip su juo elgtis. Draugė patarė net nuvežti į vaikų namus, kad suprastų, ką reiškia gyventi pas tėvus.
Mūsų namuose galioja nerašytos taisyklės – ribos, kurių vaikams nevalia peržengti. Kol jie gyvena su mumis, turi jų laikytis. Jei nenori – kurk savo gyvenimą ir gyvenk atskirai. Tarkim, namo turi grįžti laiku, o jei kur nors nori išeiti, privalai atsiklausti tėvų, – jie sprendžia, leis ar ne. Be abejo, vaikai sukyla, kaltina, kad pažeidinėjame jų laisvę. Bet mes nuolat kartojame: „Jeigu nori būti laisvas, imkis ir atsakomybės: susirask, kur gyventi, mokėk už gyvenamą plotą, užsidirbk maistui, o tuomet jau jauskis laisvas. Bet kol tu gyveni pas mus, mes tave išlaikome, vadinasi, tavo laisvė turi tam tikras ribas“.
Žinau, kad atėjus laikui reikės paleisti savo vaikus. Jau greitai jiems teks kurti savo gyvenimą. Vyriausiajai dukrai 20 metų, todėl stengiuosi atsitraukti, nes kai ji ištekės, nebegalėsime būti tokios artimos draugės – ji priklausys vyrui ir bus viena su juo. Sūnų mokiname būti tikru vyru – juk turėsiąs išlaikyti šeimą.

***
Kol auginame vaikus, esame jiems reikalingi, bet mums senstant vaikai tampa reikalingi mums. Visuomenėje, kurioje gyveno mūsų tėvai, svarbiausias buvo darbas, o vaikai likdavo nuošaly. Todėl šiandien mes nemokame rūpintis savo tėvais.
Dar mokydamasi institute atlikau psichologinę apklausą senelių namuose. Supratau, kad nė vienas vaikas nepalikdavo savo tėvų senelių namuose, jeigu juo buvo rūpintasi vaikystėje. Paklausus senelių, kaip jie augino savo vaikus, visi kartodavo, kad neturėjo laiko vaikams, nes dirbo, o atžalas dažniausiai augindavo seneliai bei savaitiniai darželiai. Tad kaip tas vaikas mylės savo tėvus? Jei vaikui neskyrei laiko, kol jis buvo mažas, senatvėje jo neprisišauksi.
Nesenai mane pribloškė vienos senyvos moters skaudi išpažintis: ji stačiusi savo gyvenimą ant smėlio, todėl senatvėje šis sugriuvo. Ji su vyru investavusi save į darbus (dirbo gydytoja), o vieninteliam vaikui neskyrė reikiamo dėmesio. Dukra buvo viskuo aprūpinta, dalyvavo įvairioje užklasinėje veikloje. Bet ji gyveno sau, o tėvai – sau. Ta moteris su skausmu širdyje dalinosi: „Kol buvau sveika, buvau visiems reikalinga, o kai susirgau, niekas manęs net neprisimena“. Tuomet man atsivėrė akys – ne ten buvo eikvojamos šios šeimos pastangos. Tad ko norėti iš vaiko tėvams pasenus, jeigu vaikystėje jam neskyrė dėmesio?
Tačiau pažįstu vyrą, kuris mylimai mamai 50-ojo gimtadienio proga padovanojo mašiną, pridėtą pilną rožių ir užrištą dideliu kaspinu. Kam tokios išlaidos? Ogi mama dėl jo paaukojo viską, ką galėjo, todėl ir sūnus jai dėkingas.
Mano santykiai su mama komplikuoti, nes ji visą savo laiką, finansus skyrė savo namams – vaikams nebuvo laiko. Šiandien tie namai griūna, nes mama jau sena ir nesugeba jais pasirūpinti: „Stačiau stačiau tuos namus, bet niekam jie nereikalingi...“ – vis kartoja ji. Dabar labiausiai ji laukia meilės. O meilė ir tarpusavio santykiai taip greitai neatsistato… Dėkoju Dievui, kad po truputį mūsų santykiai šiltėja.

***
Seni žmonės dažnai sako: „Didžiausia mano gyvenimo klaida, kad gimdžiau per mažai vaikų“. Dabar, turėdama keturis vaikus, suprantu, kokia esu laiminga. Nėra moteriai duota šioje žemėje nieko prasmingesnio, geresnio, palaimintesnio, kaip būti mama. Vaikai – ne tik mano rūpestis, bet ir džiaugsmas, atgaiva, palaima. Dabar tikrai žinau, kad didžiausia dovana, duota Dievo, yra vaikai. Dievas duoda išminties mums matyti jų problemas, patarti, padėti. Vyresnieji jau jaunuoliai, todėl pradedu juose matyti savo pastangų vaisius. Mane džiugina, kad jie atskiria gera nuo blogo. Vaikams parodyta meilė sugrįžta man dvigubai. Myliu juos besąlygiškai ir nelaukiu, kada jie man atsilygins. Nemąstau, ar jie globos mane senatvėje, ar ne. Didžiausia paguoda – kad jie rūpintųsi savo atžalomis. Šis džiaugsmas didesnis nei darbo pasiekimai, karjera ar pinigai.

Iš knygos "Motinystės paslaptys"

Komentarai