Padrąsinimo žodžiai
/ Kima Jude
Net ir paaugusiems vaikams reikia mūsų pagyrimų ir padrąsinimų.
„Ei, Brite, kai kas šiandien tau pasakė nuostabų komplimentą, tiesa?"
„Taip, iš tikrųjų", - linktelėjo galva mano 11-etė dukra.
Nustebusi, kad ši mano pastaba nuskambėjo gal kiek ciniškai, aš tęsiau: „Tai tiesa. Kai kas man sakė, kad tu buvai nuostabi!"
Britė nusisuko. Jos akyse pamačiau ašaras.
Kodėl išgirdus pagyrimą vaiko akyse sužibo ašaros? Gal todėl, kad vaikas to ilgisi? Pavėluotai supratau, kad tai - augančios problemos požymis: mūsų dukra buvo nusivylusi.
Mūsų šeima keliavo iš vienos vietos į kitą ir Britei teko prisitaikyti prie vis naujų sąlygų, naujoje mokykloje ir aplinkoje keliamų reikalavimų. Ji sirgo diabetu, todėl nuolat turėjo kovoti ir kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, buvo sugniuždyta neseniai išgyventų sunkumų.
Turiu pripažinti, kad per dažnai neduodavau jai ramybės dėl šių problemų, bet, užuot padėjusi, aš prisidėjau prie jos gniuždymo.
Teigiamas požiūris
Augindami keturis vaikus, mes su vyru supratome, kad vienu svarbiausių „įrankių" ugdant vaikus Biblija laiko padrąsinimą. Laiške Efeziečiams skaitome: Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje (Ef 6, 4). Tai galima pasakyti ir kitais žodžiais: turime sutelkti dėmesį į teigiamus, o ne į neigiamus dalykus.
Dabar aš suvokiu, kad anksčiau, kai mūsų vaikai dar buvo maži, mes nesąmoningai labiau pabrėždavome savo lūkesčius nei drąsindavome ar girdavome. Britės liūdesys padėjo mums prie to sugrįžti. Mes suvokėme, kad ir vyresniems vaikams bei paaugliams, besigrumiantiems įvairiose kovose ir patiriantiems didelių nesėkmių, padrąsinimai yra nepaprastai reikšmingi. Išsiaiškinome, kad padrąsinimo poreikis su amžiumi tik išauga.
Kol vaikai yra maži, jie beveik meldžia pagyrimų. „Pažiūrėk į mane," - reikalauja jie tol, kol jūs skiriate jiems dėmesio. Bet vaikams bręstant, signalus, kad jiems reikia padrąsinimo, suprasti sunkiau.
Norėdami suvokti vaikų poreikius, mes su vyru reguliariai prašome Dievo parodyti mums, kaip kūrybiškai padrąsinti savo vaikus. Mokydamiesi to, mes suvokėme, kad girdėti tam tikrus padrąsinimus jie niekada nebus per dideli.
Žodinis pagyrimas
Britės reakcija į anksčiau minėtą mano repliką parodė, kad ji vis dar trokšta žodinio pagyrimo. Laimei, mūsų žodžiai yra lengviausias būdas padrąsinti, kaip, deja, žodžiais lengviausia ir sugniuždyti. Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje, - apibendrino Patarlių knygos autorius (Pat 18, 21).
Paprastai mes giriame ar drąsiname spontaniškai, bet dažnai mums reikia priminti sau padrąsinti. Bendraudami su kitais vaikai, atrodo, nekreipia dėmesio į tai, ką mama ir tėtis jiems sako, ir per daug nesijaudina, ar sulauks mūsų pritarimo.
„Brite, tu esi puiki vyresnioji sesutė", - pagyrė ją tėtis už tai, kad nė neprašyta Britė užsegė 4 metų Keilai šalmą ir pamokė ją važiuoti dviračiu. Kitas kelias dienas Britė buvo neįprastai dėmesinga sesei. Akivaizdu, jog mūsų pagyrimas ją padrąsino.
Kartais pagyrimus reikia „pataupyti" tinkamesniam laikui ir pasakyti, kai būsite su vaiku vieni. „Šaunu, kad šiandien pasidalinai savo pinigėliais su draugu," - kartą tėtis pagyrė mūsų dukrą Jordaną. Dėmesys tuo metu turbūt būtų sutrikdęs abu vaikus, bet dabar Jordana stipriai apsikabino savo tėtį. Aišku, ji apsidžiaugė savo „apdovanojimu".
Bendravimas raštu
Į Patarlių knygą mes su vyru žiūrime kaip į vaikų auklėjimo vadovą, ne tik dėl ten randamų patarimų skatinti ir drąsinti žodžiu, bet ir dėl joje pateikiamų pavyzdžių, kaip tai daryti. Daugelis patarlių yra Saliamono rašytos jo sūnums. Aš taip pat mokausi rašyti padrąsinimus skaityti jau mokantiems savo vaikams. Gebėjimas taip bendrauti su vaikais - tai nuostabi ceremonija, kai vaikai išauga iš ankstyvosios vaikystės, sukurianti tarp mūsų kitokį ryšį.
Užrašyta žinutė yra pranašesnė, nes ji - ilgalaikė. Tie žodžiai lieka dar ilgai po to, kai aš parašau laiškelį. Kartą parašiau Britei, kokios jos savybės man patinka. „Kai tu galvosi, kad aš ant tavęs pykstu, perskaityk tai", - pasiūliau jai. Aš noriu, kad Britė žinotų, jog nesvarbu, kaip mes nesutartume, aš vis tiek myliu ir gerbiu ją.
Kai paklausiau Britės, ar ji skaito tai, ką jai parašiau, ji pripažino, kad retkarčiais perskaito net ir be ypatingų priežasčių, nors skaito ir tuomet, kai mes nesutariame.
„Ar tai padeda?", - paklausiau aš.
„Taip. Dažnai ir po to aš vis dar pykstu, bet ne taip stipriai, kaip prieš skaitydama."
Panašiai ir mano vyras mūsų vaikams parašė po laišką kaip atminimo dovaną. Bėgant metams aš savo dienoraštyje fiksavau tam tikrus su mūsų vaikų dvasiniu ir moraliniu augimu susijusius įvykius. Kartais po to, kai aštriai juos pabardavau, dienoraštyje rasdavau aprašytą toje srityje sėkmingą epizodą. Taip mano vaikai supras, kad aš matydavau ne tik blogus dalykus, ir kad tikslai yra pasiekiami. Kartą, atskaičiusi Britei moralą dėl pinigų švaistymo, ištraukiau jai savo dienoraštį. „Paskaityk tai, - padrąsinau ją. - Kartą, kai buvai 8-erių, tu įtikinai mane nupirkti pigesnę palaidinę negu tą, kurios tu labai norėjai, tiesiog todėl, kad sutaupytume pinigų".
Pastebėjau, kad užrašytos istorijos taip pat padrąsina mūsų vaikus. Jordana nebuvo pirmūnė mokykloje ir šeimoje buvo vidurinysis vaikas, todėl, atrodė, iš visų jėgų stengėsi „sužibėti". Norėdama padėti jai atrasti ir puoselėti jos stipriąsias savybes, aš parašiau istoriją apie vaiką, kuris kantriai ir ištvermingai dirbo, siekdamas mokslo aukštumų. Nors dėl literatūrinės šio kūrinio vertės galima ginčytis, Jordana labai brangina šį pasakojimą, nes jis kalba apie ją.
Kitų žodžiai
Mes su vyru žinome, kad savo vaikams negalime būti vienintelis padrąsinimo šaltinis. Yra daug kitų žmonių, kurie daro jiems įtaką ir aukojasi dėl jų, kaip asmenybių, augimo. Labai tai vertinti pradėjome po to, kai atskleidžiau savo mamai, jog nerimauju dėl Britės uždarumo ir baikštumo. Netrukus po to Britė gavo padrąsinantį laišką. Močiutė rašė: „Gyvenime gali patirti daug stresą sukeliančių situacijų, bet atmink - mes nuolat galvojame apie tave ir tave mylime". Tai pradžiugino ir mus, kaip tėvus, padrąsino pasidalyti savo vargais ir sunkumais su kitais.
Dabar kartais mes prašome kitų padėti mums padrąsinti savo vaikus. Kai mes persikraustėme gyventi kitur ir Britė perėjo į naują mokyklą, vienos iš jos mokytojų paprašiau: „Gal jūs galėtumėte pasakyti jai keletą padrąsinančių žodžių."
Mes nesivaikome pagyrimų ir neprašome, kad visi tik girtų mūsų vaikus, bet, kaip mums primena Patarlės (Pat 15, 23), laiku pasakytas žodis kartais pasiekia tikslą. Jei kas pagiria vieną iš mūsų vaikų jiems negirdint, mes stengiamės jiems tai perduoti. „Lukai, tavo mokytoja sakė, kad tu labai gražiai elgeisi su kitais vaikais. Šaunuolis! Taip elkis ir toliau", - pasakiau jam.
Mes taip pat siekiame parūpinti savo vaikams jų amžiui tinkamos literatūros, pradedant Biblija ir krikščioniškais žurnalais. Viliamės, kad jie pažins mūsų mokymo šaltinį ir suvoks, kad ir kiti juos palaiko. Tai patvirtins mūsų žodžius.
Deja, kartais turime padėti išlaikyti pusiausvyrą, pasipriešindami, paneigdami tuos žlugdančius žodžius, kuriuos mūsų vaikai girdi iš kitų. Pažįstu vieną mamą, kurios sūnaus charakteristikoje, rašytoje mokykloje, nebuvo nė vieno gero pastebėjimo. Ji ėmėsi iniciatyvos ir pati pradėjo rašyti teigiamus žodžius.
Neverbalinė kalba
Augdama, aš pamėgau šiltą Patarlių knygos toną ir akivaizdžią jų tiesą. Dabar aš skaitau tai kaip mama ir stengiuosi perimti šį tėvo kalbėjimo stilių. Nors Patarlių autorius dažnai sako: „Nedaryk", jis visgi sugebėjo tai pasakyti nežlugdydamas. Pagaliau aš suvokiau, kodėl. Nors Saliamonas nustato aukštus standartus, visgi jis nekartoja sūnums ankstesnių neprotingų jų poelgių. Dėl šios priežasties, aukšti jo nurodymai atrodo ne tik praturtinantys, bet ir pasiekiami.
Supratusi, kad mūsų dukra sugniuždyta, tvirtai apsisprendžiau smulkiai neaptarinėti kiekvieno jos pažeidimo ar nesėkmės. Nusprendžiau priminti senus nusižengimus ir aptarti juos atskirai tik tada, jei tai kartojasi ir to negalima nepaisyti.
Nepaprastai svarbu ir tai, kaip mes reaguojame į nusižengimą. Patarlių knygoje skaitome: Išmintingojo širdis moko jo burną ir prideda išmanymo jo lūpoms (Pat 16, 23). Leiskime meilei, o ne pykčiui ar nusivylimui, pakreipti mūsų žodžius.
Patarlių 28 skyriaus 23 eilutėje mums primenama: Kas pabara klystantį, susilauks daugiau palankumo negu tas, kuris jam pataikauja liežuviu. Mūsų vaikai vėliau nedėkos mums, jeigu mes jų netaisysime, bet tarp priekaištų ir pagyrimų svarbu išlaikyti pusiausvyrą.
Išmintingas sūnus - džiaugsmas tėvui (Pat 10, 1). Šie Saliamono žodžiai visų pirma skirti jo sūnums, bet paskatina ir mus. Mes pasitikime, kad girdėdami padrąsinimus ir pamokymus mūsų vaikai užaugs išmintingi. Mes darome viską, ką galime, kad tai taptų realybe ir mūsų gyvenime.
Iš žrn. Moody vertė Rasa Šamšinienė