Trys komplikuoti nėštumai - trys nuostabūs vaikučiai
/ Nida Matiukienė
Dabar, prasidėjus dešimtiems santuokos metams ir gimus trečiajam vaikeliui, tikrai žinau, jog neapsirikau, kad geriausius savo gyvenimo metus ir energiją skyriau šeimos kūrimui bei vaikų auklėjimui. Žinoma, buvo sunku keisti pasaulėžiūrą ir išsvajotą karjerą aukoti dėl šeimos. Bet viską išmokau matyti ir vertinti per kančią ir skausmą. Tačiau po sunkių dienų džiaugsmo būna daugiau, nei įsivaizduoji. Tokia ir mano motinystė.
I dalis
Trys komplikuoti nėštumai
Du pirmi komplikuoti nėštumai dėl preeklampsijos ir neišnešiotų vaikų auginimas atėmė tiek jėgų, kad, rodos, jau seniai pasiekiau išsekimo ribą. Mūsų pirmagimė dukrytė gimė 28-ą nėštumo savaitę ir svėrė vos 1150 gramų. Ji negalėjo daryti to, ką iš tiesų turėjo atlikti motinos organizmas: per mažai jėgų buvo maitintis per skrandį, kvėpuoti plaučiais ir pan. Pirmuosius du mėnesius praleidome Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje. Grįžus namo vaikelio priežiūrai teko skirti kur kas daugiau dėmesio negu normaliai išnešiotam kūdikiui. Tačiau bėgant laikui viskas pasimiršo.
Patyrusi, kaip nuostabu turėti vaiką, slapta svajojau apie antrąjį. Gydytojų nuomone, preeklampsija dažniau pasitaiko pirmojo nėštumo metu, todėl surizikavau ir antrą kartą. Deja, preeklamsija vėl pasikartojo, tačiau vėliau nei pirmąjį kartą. Beveik 32 gestacijos savaičių mums gimė 2200 gramų sūnus. Juokaudama sakiau mane operavusiai gydytojai, kad trečiasis mūsų vaikelis tikriausiai gims visiskai išnešiotas ir svers 3300 gramus. Nors praėjus metams pamačiau, kad ir dviejų per akis: vaikučiai buvo jautresni, reikalavo labai daug dėmesio tiek emociškai, tiek fiziškai. Jaučiausi atidavusi tiek daug, jog atrodė, kad daugiau reikalauti jau būtų per žiauru. Nesitikėjau, kad lauksiuosi dar ir trečią kartą. Tačiau kaip būna ne vienai mamai – bėga metai ir vieną dieną netikėtai pajunti, kad kažko trūksta...
Besilaukdama trečiojo, negalėjau patikėti, kad vėl bučiuosiu miniatiūrinius pirštelius, vėl būsiu vienintelė ir nepakeičiama. Žinoma, esu tokia ir dabar, tačiau vaikai auga, tampa savarankiški, turi daug įvairių pomėgių. O kūdikis – jis nieko neturi, tik mane. Aš jam – visas pasaulis, o jis – mano pasaulis. Rašydama jaučiu judesius įsčiose ir mąstau: „Kaip nuostabiai Dievas viską sutvarkė – žmonija gimsta į pasaulį per moterį, per jos įsčias. Kokią keistą vietą Tu paruošei naujam žmogui ateiti... Stebiuosi šiuo sumanymu, tačiau geresnės ir saugesnės vietos nesugalvočiau. Kas gali prilygti Tavo, Dieve, mintims?“
Sukrėtimas
Artėjant 25-tai nėštumo savaitei, kaip ir ankstesnius kartus, pajutau tinstant kojas. Skubiai pasidariau šlapimo tyrimą, jis rodė 1-ą gramą baltymo, kraujospūdis buvo gerokai šoktelėjęs. Gydytojos paprašiau siuntimo į ligoninę ir grįžusi namo skubiai kroviausi daiktus. Galvoje chaosas – psichologiškai buvau visiškai nepasiruošusi nelaimei. Nors ankstesnių nėštumų patirtis turėjo padėti... Dar paskubomis atsiverčiau Šventąjį Raštą: „Jis paslėps mane savo palapinėje nelaimės dieną, savo buveinės slaptoje vietoje; ant uolos pastatys mane.“ Žodžiai „nelaimės dieną“ sukosi galvoje, bet protas atsisakydavo priimti bet kokią neigiamą informaciją, tiesiog negalėjau su tuo susitaikyti. Išgyvenau begalinę įtampą. Akušerės sakė, kad prie manęs buvo baisu prieiti. Vis įtikinėjau gydytojus, kad aš pasiruošusi tęsti nėštumą, net jei tyrimai bus labai blogi. Buvo sušauktas konsiliumas: gydytojai, pakerėti mano optimizmo, nusprendė leisti toliau nešioti kūdikį. Jie nuolat klausinėjo, ar kūdikis tikrai planuotas. Bet likimas buvo negailestingas – mano būklė blogėjo ne dienomis, o valandomis. Nors vis kilo kraujospūdis, vieną vakarą užplūdo antgamtinis tikėjimas Dievo gerumu. Prisiminiau visas maldas, kai Viešpats ištiesė pagalbos ranką: kaip akimirksniu pirmagimei Laurutei išgydė sunkią alergiją, per sekundę išlaisvino Emilį iš pasikartojančių laringito priepuolių, net mūsų šinšiliuką Mikutį išgydė, kai jau nebeturėjome vilties... Stebuklingai visiškai sveiki užaugo abu neišnešioti vaikai. Tą prisiminimų akimirką užsiklojau galvą antklode – Dievas atrodė taip arti, ir mane užliejo Jo begalinė meilė. Tik verkiau ir dėkojau Viešpačiui už viską, ką buvo dėl manęs padaręs. Staiga prieš akis iškilo Kristaus malda Getsemanės sode ir aš tyliai kartojau Jo žodžius: „Viešpatie, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia.“ Po šių žodžių supratau, kad teks eiti pačiu sunkiausiu – Jo numatytu kančios keliu. Viešpats stiprino mane. Nusišluosčiau ašaras ir laukiau ryto. Rytiniai tyrimų rodikliai buvo ties kritine riba. Tačiau aš buvau pasiruošusi.
Prasidėjo operacija, viskas klostėsi gerai, bet kankino nežinia dėl kūdikio. Atsibudau reanimacijos skyriuje. Užsitęsusi preeklampsija ir toliau veikė visus vidaus organus. Gaila buvo žiūrėti į gydytojus, kurie darė viską, tačiau kraujospūdis nevaldomai kilo per 210, o inkstai toliau praleido baltymą. Dieną ir naktį į veną buvo lašinamas magnis, į raumenis leidžiami raminantieji ir nuskausminamieji, gėriau ivairius vaistus nuo kraujospūdžio – beveik po 15 tablečių per dieną. Tuomet draugė atsiuntė žinutę: „Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Užtenka tau Jo malonės.“ Gyvenau šia eilute. Visa esybe jutau šį mirties šešėlio slėnį, bet rėmiausi į Jo ramstį – pliką savo Ganytojo lazdą. Žinojau, kad dar trys dienos ir baigta. Tik baigta kas? Ar pasveiksiu, ar iškeliausiu?..
Mirties angelo dvelksmas
Antrą dieną pajutau paralyžių kaklo ir nugaros srityje – tuo metu mane lankė mama, todėl nenorėjau išsiduoti. Stengiausi žiūrėti į ją ir kalbėtis. Žinojau, kad prasidėjus traukuliams iki komos – tik vienas žingsnis. Išėjus lankytojams pakviečiau gydytoją ir paaiškinau, kas vyksta. Gydytojas skyrė vaistų. Po injekcijos užmigau...
Tą pačią naktį iš kūdikių reanimacijos skyriaus paskambino vyrui ir paklausė, ar norėtų atsisveikinti su vaikeliu prieš skrodimą. Atrodė, visur sklandė mirties kvapas ir artėjo jos siautėjimas... Vyras Evaldas, žinoma, nuvažiavo ir matė tai, ko nemačiau aš. Mūsų 650 gramų, 24 gestacijos savaičių dukrelei buvo per sunku kovoti dėl savo gyvybės ir ji po truputį blėso – prasidėjo kraujavimas nosiaryklėje ir plaučiuose. Gydytojai atjungė gyvybę palaikančius aparatus… Bat staiga kažkas pasikeitė, tarsi Viešpaties angelas užstojo savo ranka ir tarė: „Gyvenk!“
Mintimis gyvenau vien Švenotojo Rašto vaizdiniais. Buvau laiminga, kad šią valandą turiu į ką atsiremti ir kad šešiolika metų dvasiškai brendau protestantiškoje bendruomenėje. Kristaus kryžiaus ir Jonos banginio pilve regėjimas nusakė laiką, ir jis artėjo į pabaigą. Trečią rytą mano būklė pagerėjo, bet palatoje netikėtai mirė vienas vyriškis... Pagalvojau, kad vis dėlto mirtis ieškojo savo aukos. Buvau be galo dėkinga visiems tikintiesiems už maldas. Jų dėka jutau antgamtinę Viešpaties pagalbą ir jėgą gyventi. Esu įsitikinusi, jog be tikinčiųjų užtarimo šis nėštumas man jau būtų paskutinis atodūsis.
Kankinanti nežinia
Ketvirtą dieną po operacijos mane perkėlė į akušerinį skyrių, nors dar kartodavosi visokie keistumai – nevaldomas drebulys, panašus į traukulius, aukštas kraujospūdis, kraujotakos sutrikimai. Skyriaus vedėjas perspėjo, jog teks keliauti atgal į reanimaciją, jeigu ir toliau taip tęsis. Tačiau per savaitę stebuklingai pasveikau. Tiesa, namie laukė dar vienas „siurprizas“ – vieną vakarą dingo regėjimas dešine akimi. Tuomet nejuokais išsigandau.
Kiekvieną dieną ir naktį laukėme naujos sveikatos ir stiprybės iš Viešpaties. Sunku buvo išlaukti ištisus tris mėnesius – iki to laiko, kol turėjo gimti Paulytė. Diena ėjo kaip savaitė, o valanda kaip diena. Begalinė nervinė įtampa lydėjo mus išgirdus kiekvieną naują žinią. Per du mėnesius vaikui buvo diagnozuota: atviras arterinis latakas, kvėpavimo sutrikimo sindromas, įgimta infekcija, perinatalinė hipoksinė išeminė encefalopatija, I–II ISK, abipusė polisegmentinė pneumonija, anemija, neišnešiotų naujagimių retinopatija. Sunku buvo patikėti, kaip toks mažas vaikelis gali pasveikti nuo šitiek ligų. Tačiau tikinčiųjų maldų dėka jaučiau, kaip kasdien mane užplūsdavo antgamtinės jėgos ir begalinis tikėjimas. Tiesiog ignoravau viską, kas vyksta, ir tikėjau, jog viskas bus gerai.
Dar daug galėčiau pasakoti, kaip Dievas palaikė mus savo Žodžiu, tikintieji – maldomis ir padrąsinimo žodžiais. Žinau, kad be Viešpaties malonės ir stebuklų mūsų vaikelis nebūtų išgyvenęs. Viešpaties žodis švietė mano sieloje, o draugų ir artimųjų meilė stiprino. Jaučiau, kaip šimtai lūpų maldose mus užtaria, ir tamsa nebuvo tokia baisi – aš regėjau tikėjimu!
II dalis
Trys vaikai – trys istorijos
Su kiekvienu nauju vaiku gauname ir užduotį jį atrasti, pažinti kaip žmogų, asmenybę. Jie – lyg supakuotos dovanos. Mama sugeba ne tik išpakuoti šią dovaną, bet ir išmintingai panaudoti. Juk išpakavusios nustembame, nes ten randame tik sėklas. Kokios tos sėklos ir ką su jomis veikti? Bandome sėti, laistyti ir prižiūrėti, kol išauga kažkas apčiuopiamo. O kada pasirodys vaisiai? Kartais tenka metų metus laukti. Tačiau ne visuomet. Šioje dovanėlėje yra įvairiausių sėklų: yra tokių, kurių vaisiai pasirodo labai greitai ir tokių, kurių reikia ilgiau laukti. Tačiau kiekvienos dovanėlės sudėtis labai skirtinga, – kiekvieną kartą gimus vaikeliui negali tuo atsistebėti.
Mūsų pirmoji dukrelė Laura gimė labai aktyvi. Gydytojai jau buvo linkę pripažinti hyper aktyvumą. Per pirmuosius metus išryškėjo stipri valia ir nelengvas charakteris. Tokią „gėlytę“ auginti tikrai buvo nelengva. Reikėjo aiškinti daug, beveik visą laiką, kad nors kiek sušvelnintum jos nuomonę įvariais klausimais. Kartais apsiverkdavau iš nevilties. Tačiau dabar, praėjus aštuoneriems metams, mes džiaugiamės klusnia mums, jautria kitiems ir kūrybinga dukra. Neapsirikome, pasirinkę griežtą auklėjimo būdą ankstyvaisiais metais ir kad įdėjome labai daug pastangų švelnindami jos įnoringą būdą.
Sūnus Emilis gimė švelnaus būdo, tačiau jam reikėjo kasdien įrodinėti, jog yra saugus. Jis nepripažino jokių naujovių nei naujų žmonių. Krūtimi maitinti teko ištisus ketverius metus, nors visaip stengėmės atkalbėti. Jis buvo švelnus ir meilus, tad man, reikliai mamytei, reikėjo atrasti raktą, kad nesugadinčiau ir nesubraižyčiau tos jautrios sielos, nekantriai laukdama jame sudėtų sėklų dygimo. Sunkiausia būdavo kantriai paaiškinti, rodos, savaime suprantamus dalykus, kurie jam dažnai atrodydavo ne tokie, kokie turi būti.
Trečioji dukrelė Paulytė dar tik gimusi, todėl nežinau, kokios sėklos ir jų augalėliai slypės mažosios sieloje. Žinau, kad jos charakteris – tai nuostabi ir be galo įdomi mįslė ir jos įminimas suteiks daug džiaugsmo visai šeimai.
Trys vaikai – trys nauji charakteriai, trys nauji temperamentai, trys naujos istorijos. Ir koks stebuklas, kad mes, mamytės, esame apdovanotos įžvalga ir nesunkiai randame raktus į tokias skirtingas vaikų širdis, taip suteikdamos puikias naujų žmonių istorijų pradžias. Tai lyg eskizas paveikslo, kurį vaikas tapo visą likusį gyvenimą. Kokį eskizą jam paliksime, priklausys nuo to, kaip pažinsime savo vaiką.
Nuostabūs vaisiai
Kol vaikams sukako treji ir penkeri, intencyviai dirbome su jų charakteriais. Darbas buvo sunkus, sekinantis, reikalaujantis daug žinių ir išminties jas pritaikant. Kiekviena mama žino, kad ateina laikas, kai privalome išmokti pasakyti „ne“, o mylimą vaikelį išmokyti priimti mūsų atsakymą „ne“. Kai mažyliai tikrina tavo ribas, o tu paaiškini šeimos taisykles ir mokai gerbti kiekvieno asmens teises. Reikalinga begalinė kantrybė, kuriant gražius šeimos tarpusavio santykius, ir tikėjimas, jog mums tai pavyks. Kai sodinome tuos išminties ir gerumo daigus vaikuose, atrodė, kad ši sėja niekada nesibaigs... Tačiau likau apstulbinta, kaip greitai jie sudygo, užaugo ir pradėjo brandinti vaisius. Dar didesnei mano nuostabai, tie daigai buvo ne mažo augalėlio, o didelių medžių, kurie, pasirodo, vaisius neša kasmet, o ragaujame jų drauge.
O, kaip esu dėkinga Dievui, kad savo metu ryžausi aukotis dėl vaikų, auklėti juos ir skirti jiems visą savo laiką. Dabar, vos keleriems metams praėjus, kasdien dėkinga širdimi žiūriu į juos, taip gražiai žaidžiančius, gerbiančius vienas kitą ir jautrius kiekvienai gyvai būtybei. Negaliu patikėti, kad vaikai, kuriems dar tik šešeri ir aštuoneri, yra kupini gerumo, užuojautos, pagalbos ir supratimo. Teisingai rašė mūsų tautos šviesuolė Šatrijos Ragana: „Nėra didesnės laimės, nei gerai išauklėti vaikai.“ Tai Viešpaties atlyginimas! Žiūrėdama į juos, ilsiuosi. Klausiu savęs – ar ši ramybė ir santarvė galėjo ateiti taip greitai? Vaikų charakteriai, tokie sunkūs kūdikystėje, pasikeitė taip akivaizdžiai. Dabar su vyru juokaujame, kad esame labiau panašūs į senelius negu į tėvus. Todėl ta baisioji paauglystė ne tokia jau gąsdinanti, nes ryšys tarp mūsų vis stipresnis. Esu dėkinga tik Viešpačiui, kuris iš savo begalinės malonės padarė mano stiprybę silpnumu, o silpnumą stiprybe. Ankstyvosios motinystės laikas buvo pats didžiausias mano asmenybės keitimo ir formavimo laikas – kito mano charakteris ir vertybės, o sieloje apsigyveno dangiška ramybė.
Nors apsisprendžiau negrįžti į darbą, kol būsiu reikalinga vaikams, vis dėlto auginti juos buvo sunku. Ilgainiui pradėjau pastebėti pirmuosius depresijos požymius, todėl apsilankiau pas psichologę. Viską pasvėrusi nutariau imtis visuomeninės veiklos: penkeriems metams tapau mamų klubo koordinatore Vilniuje. Vėliau, įsikvėpusi patarnavimu jaunoms mamoms, įsteigiau VšĮ „Dorkadės kraitis“. Taip kilo mintis išleisti ir šią knygą – tai mūsų troškimas pasiekti kuo daugiau Lietuvos mamyčių, dalintis tuo, ko išmokome, perduoti ateinančiai kartai taip sunkiai pačių įgytas krikščioniškąsias vertybes.
Tarsi bėgimas
Besilaukdamos vaikelio, kiekviena iš mūsų savo gyvenimą su vaiku įsivaizdavome ir savaip, ir panašiai. Pastebėjau, kad daugelis mąstome apie motinystę kaip apie hobį ar sportą. Kiekviena stojame prie starto linijos, kuris vadinasi gimdymas, nes to negali nė viena pakeisti, o paskui jau nuo individualaus įsivaizdavimo ir pasaulėžiūros priklauso rungties ilgis, tarsi pačios turėtume galią pasirinkti. Vienos mamos galvoja, jog bėga 100 metrų distanciją, kitos – 1 kilometrą, dar kitos fantastiškai ilgą 10 kilometrų krosą. Kitais žodžiais tariant – vienoms tų varžybų pabaiga buvo gimdymas, kitoms vieneri ar dveji vaiko auginimo metai, dar kitoms – vaiko išleidimas į vaikų darželį ar net mokyklą (tokioms mamytėms tai jau tikrai apdovanojimas priklauso). Ne viena mąstome: „Štai baigiu šį etapą, ir viskas. Kaip nors ištversiu.“ Ir tveria mamos, sukandusios dantis. Užuot pažindamos savo kūdikį, kurdamos šeimos židinį ir besidžiaugdamos šiuo laikotarpiu, jos „tveria“, o paskui lyg nutrūkusios nuo grandinės puola į „tikrą gyvenimą“.
Tačiau, kad ir kokia ilga distancija atrodytų, tai net ne 10 kilometrų krosas! Motinystė – tai viso gyvenimo bėgimas, nežinant, kas slepiasi už artimiausio posūkio. Tenka bėgti vasarą ir žiemą, stadione ir kroso trasa nežinomuose miškuose. Todėl reikia atidumo ir ištvermės.
Ne veltui pagimdome bejėgį kūdikį, kurį tuoj pamilstame. Vaikeliui mūsų reikia dabar, jo reikės ir po metų, ir po dešimties, beje, ir po keturiasdešimties. Tėvai vaikams reikalingi visą gyvenimą. Nežinia, ar sugebėsime augti ir nesustoti ties lopšeliu, mokykliniu amžiumi ar paauglyste. Ar sugebėsime bręsti kartu su vaikais ir prisitaikyti prie jų naujų poreikių?
Gaila, bet daugelis pažįstamų mamyčių skundžiasi santykiais su savo mama, tačiau jos nieko negali pakeisti. Nusistovėjęs bendravimo būdas, charakteriai, nuostatos ir... širdies žaizdos. Daug metų tėvai vienaip ar kitaip formuoja santykius su vaikais. Vaikams užaugus kažką pakeisti labai sudėtinga – prireiktų ne vienerių metų, kol atstatytume sugriautus santykius. Tačiau šiandien auginame savo vaikus. Todėl nepamirškime, kad pačios ragausime vaisius tų sėklų, kurias sėjame.
Viskam yra laikas
Praeities karai ir sovietmetis labai daug atėmė iš Lietuvos šeimų: mes praradome šeimos, kaip bendruomenės, suvokimą, intymius sutuoktinių ryšius bei harmoningus tėvų-vaikų santykius. Namai tapo miegojimo bei pykčio protrūkių vieta. Jaunos šeimos neturi aiškaus šeimos paveikslo bei modelio, kaip ją sukurti. Įsiliejus į Europos Sąjungą, susvyravo tradicinės šeimos samprata, pasidarė dar sunkiau suvokti jos svarbą bei reikšmę kuriant valstybę. Matydama, jog sparčiais žingsniais žengiama link kitokio pasaulio, trokštu bent maža dalele prisidėti prie gerovės tų, kurie norės išsaugoti tradicines šeimas. Tik amžinosios Dievo vertybės suteiks saugumą bei laimę trokštantiems.
Laikas šeimoje, praleistas kartu, nėra beprasmiškas. Tiesiog reikia išmokti būti kartu. Atgręžkime savo širdis į vaikus, kad jie atgręžtų savo širdeles į mus. Prieš keisdami visuomenę, padarykime tai pirmiausia savo šeimose. Nesiekiu sukurti naujo pasaulio, tačiau bent mūsų vaikų gyvenimo istorijos tebūna kupinos tėvų pastangų, meilės ir rūpesčio. Padėkime savo vaikams, kai jie prašo mūsų pagalbos – kad ir kiek jiems būtų metų. Neatstumkime metinuko, mojuodamos „atia“; neatstumkime mokyklinuko, kai prašo pagulėti tėvų lovoje; neatstumkime paauglio, kai jis nebenorės lankyti mokyklos; ir neatstumkime jaunuolio, kai jis negrįš namo pirmą naktį. Priimkime besikeičiančius vaikus, jaunas vaikų šeimas, kai jie lauks mūsų pagalbos. Įsiklausykime į juos. Juk mūsų gyvenimo laikas paskaičiuotas kiekvienam darbui. Prisiminkime, kad jie klys, tačiau yra laikas juos mokyti ir juos paleisti.
Meldžiu Dievą suteikti mums išminties, kad atskirtume šiuos laikus, tegul Ekleziasto žodžiai padeda ir mums, vaikus auginančioms mamoms:
„Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi.
Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta.
Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas gedėti ir šokti.
Yra laikas mėtyti akmenis ir vėl juos surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo.
Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti.
Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti.
Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai“ (Ekleziastas 3, 1-8).
Iš knygos "Motinystės paslaptys"