Liazimukas (=vežimukas:))

1901-12-13 / Nida Matiukienė

Kartais vaikams paaugus, jie nori prisiminti, kaip smagu būti kūdikiais. Taip buvo ir šį kartą: Paulytė pamatė vežimuką ir panoro jame pagulėti. O vyresniems buvo daug džiaugsmo pavežioti ją.
Pamenu, kad mus, kai buvome maži, mama taip pat  suvystydavo į dideles antklodes ir panešiodavo ant rankų (kad dar pabūtume "leliukais"). Pirma mane, paskui brolį, paskui vėl mane. Pajusdavome tą begalinį mamos rūpestį, kurio taip trūkdavo, kol ji būdavo darbe.
Dabar ir mano vaikams patinka sugrįžti į kūdikystę. Pamato kažką iš „seno“ naujagimio gyvenimo ir paprašo vėl pabandyti. Ir tai būna visai naujas patyrimas.
Toks vyresniųjų palepinimas ypač tinka gimus naujam broliui ar sesei. Tai trunka vos keletą minučių, o naudos suteikia labai daug: dvimetis pasijunta lyg ir per didelis kūdikiškiems dalykas, taip pat labiau supranta, kaip nelengva būti kūdikiu. Mažėja pavydas ir stiprėja draugiški santykiai su broliu ar sese. Manau, kad šaunu, kai tėvai neskubina vaikų užaugti. Tegul jie džiaugiasi kiekvienais savo ir savo broliukų ar sesučių metais. Kai dalinamės tarpusavio džiaugsmais, stiprėja ir brolių-seserų santykiai.
Jei kam pasirodytų, kad visai nusišneku, pagalvokite, kaip vystosi empatija. Tiesa, šiuolaikinėje visuomenėje jos labai trūksta, taip pat ir šiuolaikiniams vaikams. Tėvų leidimas vaikams būti mažiems tiek, kiek jiems reikia, nesikišimas į vaikystę prievartiniu ugdymu garantuoja šią nuostabią charakterio savybę. Ją pastebiu visuose savo vaikuose.

Komentarai

Į viršų Į viršų