Kaip ugdyti vaiko savivertę (3 dalis)
1901-12-13 / James Dobson
Kokie santykiai šeimoje sėkmingiau formuoja vaikų pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis? Ko reikėtų pasimokyti iš darnių, sveikų šeimų? Kalifornijos universiteto profesorius daktaras Stenlis Kupersmitas stebėjo 1738 berniukus ir jų šeimas, kurias būtų galima priskirti viduriniajam socialiniam sluoksniui. 1. Aukštai save vertinantys berniukai buvo žymiai labiau mylimi ir suprantami savo šeimose, nei per žemai save vertinantys vaikai. 2. Vaikai, patenkantys į aukštai save vertinančių grupę, užaugo šeimose, kuriose tėvai griežčiau rūpinosi disciplina ir tvarka. Ir atvirkščiai, vaikų, iš žemiau save vertinančiųjų grupės, tėvai laikėsi principo „viskas galima" ir taip diegė vaikui nesaugumo, neužtikrintumo ir priklausomybės jausmą. Tikėtina, jog šių tėvų vaikai suprato, kad disciplinos ir tvarkos taisyklių jų namuose nebuvo paisoma dėl to, kad niekas nenorėjo su jais užsiimti. Dar daugiau, paskutiniame tyrimo etape paaiškėjo, kad daugiau laimėjimų gyvenime pasiekę ir nepriklausomybę demonstruojantys jaunuoliai užaugo šeimose, kur buvo reikalaujama atsakyti už savo poelgius ir vykdyti pareigas. Kaip ir reikėjo tikėtis, šeimos ryšiai išlieka tvirti ne ten, kur viskas vyksta „kaip nors", bet ten, kur disciplina, tvarka ir savikontrolė yra gyvenimo būdas. 3. Šeimos, kurių vaikai turėjo išvystytą savivertę, išsiskyrė demokratiškumu ir atvirumu. Kartą ir visiems laikams nubrėžtos leistino elgesio ribos leido laisvai vystytis individualioms vaikų savybėms. Berniukai galėjo reikšti save ir nebijoti būti išjuokti. Tų šeimų nariai buvo geranoriški ir vaikai čia galėjo jaustis emociškai saugūs. Aš palaikau Jūsų susirūpinimą dėl dabartiniu metu tarp vaikų stipriai paplitusio perdėto dėmesio žmogaus grožiui ir protui. Būtent dėl to mes šeimoje stengiamės neskirti šiems dalykams ypatingo dėmesio. Pavyzdžiui, mano sūnaus dantys auga kreivi, ir aš jam aiškinu, jog visai nesvarbu, kaip jis atrodo, svarbiausia - kas žmogaus viduje. Ar Jūs su manimi sutinkate? Ne visai. Tėvams, griežtai pasisakantiems prieš perdėtą grožio ir proto išaukštinimą, tenka spręsti sudėtingą filosofinį klausimą. Jie pripažįsta, kad protą ir grožį aukštinanti vertinimo sistema yra neteisinga, tačiau supranta, kad jų vaikas turi gyventi ir kovoti už savo vietą po saule pasaulyje, kuriame aukštinamos šios žmogaus savybės. Kaip jiems elgtis? Ar reikia stengtis padėti savo mažyliui tapti patraukliam? Ar reikia skatinti savo vidutinių gabumų vaiką pranokti visus mokyklos mokinius? O gal tėvams pavyks atrasti būdų, kaip išmintingai kompensuoti dėl tų dviejų savybių keliamą ažiotažą, nukreipiant vaiko dėmesį kitur ir viliantis, kad berniukai ir mergaitės išmoks gyventi su savo trūkumais? Į panašius klausimus sunku rasti tikslius, moksliškai patvirtintus atsakymus. Galiu pasiūlyti tik savo nuomonę, kurios priėjau remdamasis savo patirtimi. Kad ir kokia neteisinga būtų toji vertinimo sistema, mano vaikas pats vienas jos nepakeis. Mano tėviška pareiga yra padėti jam, kiek įmanoma, pasiruošti kovai už savo vietą gyvenime. Jeigu jo ausys pernelyg atvėpę, aš turiu jį nuvesti pas gydytoją, kad, jei įmanoma, šis trūkumas būtų pašalintas. Jeigu jo dantys auga kreivi, aš privalau ieškoti galimybės tai ištaisyti. Jeigu mano vaikui sunkiai sekasi mokytis, aš privalau padėti ar samdyti repetitorius, kad jie padėtų jam įveikti tai, ko jis nesupranta. Mes, tėvai, turime būti savo vaiko sąjungininkai jam kovojant už išlikimą. Aš negaliu likti kurčias savo vaiko poreikiams. Tokių ir panašių fizinių problemų turintys vaikai nepatogumus ir nemalonumus išgyvena neįtikėtinai skausmingai. Būtent dėl to aš manau, kad tėvų pareiga yra šalinti, kiek leidžia jų finansinės galimybės, visas priežastis, kurios sukelia vaikams skaudžius išgyvenimus. Su tuo sutinka ir daktaras Edvardas Podolskis, dirbantis vyriausiojo psichiatro padėjėju vienoje Niujorko ligoninėje. Šis gydytojas rekomenduoja, jeigu tai įmanoma, stengtis taisyti vaiko fizinius trūkumus dar prieš tai, kai jis pradės eiti į pirmą klasę. Vos pradėjus lankyti mokyklą, pagrindiniu faktoriumi, kuris lems vaiko savivertės supratimą, taps jo bendramoksliai. Ir mums, tėvams, tuo metu tenka mokytis vaikščioti plona įtempta virve. Nors aš ir stengiuosi padėti savo vaikui atlaikyti konkurenciją gyvenime būnant tokiu, koks jis yra, tuo pat metu privalau jam įdiegti, kad šio pasaulio vertybės yra laikinos ir nėra tokios svarbios, kaip yra manoma. Norint išaiškinti šių dviejų vienas kitam prieštaraujančių požiūrių esmę, reikia išminties ir takto. Kaip galima iš pradžių raginti dukrą rūpintis savo šukuosena, o po to sakyti: „Na, koks skirtumas, kaip tu atrodai!" Problemos sprendimas - kiek galima anksčiau supažindinti vaiką su tikrosiomis vertybėmis: meile, gerumu, sąžiningumu, tikslo siekimu, patikimumu, meile tiesai, ištikimybe Dievui... Fizinį patrauklumą siūlyčiau pristatyti kaip vieną iš sudedamųjų dalių to socialinio žaidimo, kurį mes visi priversti žaisti. Kol pasaulis yra šio žaidimo laukas, mes negalime visiškai ignoruoti jo taisyklių. Tačiau nepriklausomai nuo to, įsijungėme mes į šį žaidimą ir pasiekėme jame pergalių ar atsisakėme žaisti, mes visada turime galimybę atrasti vidinį pasitenkinimą, supratę, kad šis žaidimas toli gražu nėra toks svarbus, kaip gali atrodyti. Tokia strategija padės vaikui atrasti dvasinę pusiausvyrą. Ką manote apie nekaltus juokelius ir pasišaipymus šeimoje? Ar šaipydamiesi vienas iš kito nesukeliame skausmo savo artimui? Sveika atmosfera vyrauja tose šeimose, kuriose juokiasi visi kartu, o ne juokiamasi iš kurio nors vieno šeimos nario. Žinoma, aš nemanau, jog aplink žmogų reikėtų vaikščioti ant pirštų galų, bijant net garsiau kvėpuoti, kad tik nepaliestume žmogaus savimeilės. Tačiau jeigu kuris nors vaikas nuolatos yra įvairių juokelių objektas, net ir nekaltas juokelis sukelia skausmingą reakciją. Kartais šeimoje vienas mažylis išsiskiria kokiu nors nemaloniu fiziniu trūkumu ar kenčia dėl ligos, pavyzdžiui, šlapinasi į lovą, čiulpia pirštus ar mikčioja. Tokiais atvejais kiti šeimos nariai turėtų būti itin jautrūs šio vaiko atžvilgiu. Nereikia juoktis iš vaiko dėl jo ūgio, nesvarbu, ar tai būtų labai žemas berniukas, ar labai aukšta mergaitė, - tai visai nejuokinga. Principas, kuriuo reikėtų vadovautis tokių vaikų atžvilgiu, yra paprastas - nekreipti dėmesio į tas vaiko ypatybes, dėl kurių jam reikia gintis, ypač už šeimos ribų. Be kita ko, jeigu vaikas prašo liautis iš jo šaipytis, šį prašymą būtina nedelsiant patenkinti. Mano dvylikametė dukra labai pergyvena dėl savo negražios nosies. Tačiau aš nesuprantu, kodėl ji kalba apie tai su savo draugais. Ar aš turėčiau atkreipti į tai jos dėmesį ir patarti jai nepasakoti apie savo problemą? Žmonių, besijaučiančių nepilnaverčiais, viena labiausiai pastebimų savybių yra ta, kad jie pasiruošę pasakoti apie savo problemas visiems, kurie sutinka juos išklausyti. Antsvorį turintis žmogus taip ir nori pasiskųsti draugams apie neišsipildantį norą užsisakyti papildomą porciją deserto. Taip jis tarsi atsako į klausimus, kurie, jo manymu, kyla jo pašnekovams. Kabindamas šaukšteliu desertą, jis sako: „Aš ir taip pakankamai storas, neturi jokios reikšmės, suvalgysiu aš šį saldumyną ar ne". Lygiai taip pat moteris, laikanti save ne itin protinga, lengvai prisipažins: „Aš iš tiesų silpnai gaudausi matematikoje. Sunkiai galiu prie dviejų pridėti du". Tokie bandymai „apšmeižti" patiems save sutinkami ne taip retai, kaip galima manyti. Bandymas suformuoti apie save klaidingą aplinkinių nuomonę, kuriant vaizdą, neatitinkantį tikrovės, nėra geras. Tačiau, manau, kad mestis į kitą kraštutinumą taip pat yra klaidinga. Reikia suprasti, kad pašnekovo nuomonę formuoja tai, kaip žmogus sugeba pateikti informaciją apie savo trūkumus ar ydas, kurie gali būti pajuokos priežastimi. Todėl patarčiau jums pamokyti savo dukrą elgtis pagal principą: „Nepuldinėk savęs". Ji turi suprasti, kad pastovus užsiiminėjimas savikritika gali virsti bjauriu įpročiu, kuris nieko gero gyvenime neduos. Yra didelis skirtumas tarp sugebėjimo iškęsti gėdą pripažinus savo kaltę, ypač jei yra dėl ko gėdytis, ir bereikalingo savo trūkumų aptarinėjimo. Jūsų dukra turėtų suprasti, kad jos draugai taip pat turi problemų, apie kurias jie tikriausiai galvoja, bet nuolatos apie tai nekalba. Bus daugiau. Iš kn. „Dare to Discipline" vertė Vilma Koncienė