„Mes pasitikime mama“ – „In mother we trust“

1901-12-13 / Marina Grincevičienė

Marina Grincevičienė, „Vynuogyno“ bažnyčios pastoriaus žmona, galinti valandų valandas mėgautis bendravimu, dalintis savo gyvenimu. Tai atviras, šiltas, žodžio kišenėje neieškantis žmogus. Su Marina tekdavo susitikti mamų klube, kur ji pasakodavo jaunoms mamoms, kaip kūrybingai švęsti vaikų gimtadienius, ar kalbėdavo apie tarpusavio santykius, vaikų pyktį, pasiruošimą Kalėdoms. Visada būdavo smalsu ir įdomu susitikti su daug patirties turinčia Marina. Juokaudama ją vadinu „turbo“ moterimi. Ji ne tik užaugino penkis vaikus, bet kartu yra ir labai veikli: pamokslauja, tarnauja moterims bei mamoms, kuria įvairius rankdarbius. Todėl susitikti su ja jos namuose buvo labai malonu.

Nelaukta motinystė
Įžengus į Marinos namus iškart supranti, kad ten gyvena kūrybingos sielos: sienos išmargintos įvairiomis spalvomis, ant jų kabo pačių kurti paveikslai, svetainės šone stovi pianinas, o kampe – milžiniškas kontrabosas... O kur dar stalas, nukrautas karoliukais, – tai merginų darbo vieta. Šiame kambaryje vakarais žvakių šviesoje skamba giesmės, skaitomas Šventasis Raštas.
Šiandien šaltoka, todėl šiltai įsisupusios ir gurkšnodamos arbatą imame šnekučiuotis apie Marinos jaunystę. Pasirodo, mama buvo lietuvė, o tėtis rusas, vaikystę ji praleido Kurske. Vartydama albumą Marina pasakoja, kad vaikystėje su tėvais daug keliaudavo po Rusiją, buvo labai mylimas ir lepinamas vaikas. Vėliau, paauglystėje, tėvai persikraustė gyventi į Lietuvą, kur teko patirti nemažai iššūkių. 18-os metų Marina įstojo į universitetą ir... netikėtai ėmė lauktis pirmojo vaikelio. „Vyriausioji dukra gimė iš paprasčiausio meilės nuotykio. Mano nėštumas papiktino šeimą, kuri buvo labai padori, pasiturinti ir tobula... Buvau ką tik įstojusi į universitetą,“ – pasakoja Marina.
Nesantuokinis vaikas užtraukė didelę gėdą šeimai. Nematydama ateities ir suvokdama, kad teks mesti mokslus, begalinio streso įveikta jauna mergina vieną naktį ryžtasi savižudybei. „Pagalvojusi, jog negaliu užtraukti giminei gėdos, patalyliukais apsirengiau ir nubėgau į parką... pasikarti. Susiradusi suolą užlipau ant jo, kad galėčiau užmesti ant medžio virvę. Pakėliau galvą į viršų – ir staiga mane nutvieskė kažkokia nežemiška šviesa, ant manęs pabiro aukso smiltelės. Tai mane sukrėtė. Atsisėdau ant suolo ir ėmiau garsiai raudoti – mano širdis sudužo. Nors man buvo 18-a, pasiryžau priimti šį kūdikį, atsisakyti „gražaus“ gyvenimo, kurį teikė tėvai ir universiteto diplomas. Tuomet prisiekiau, kad pagimdysiu jį ir užauginsiu. Įvyko lūžis. Aplankiusi šviesa (dabar suprantu, kad tai buvo Dievas) uždegė didelę meilę dar negimusiam mano vaikeliui ir aš, apsikabinusi pilvą, sėdėdama tame parke ilgai raudojau.“
Galiausiai Marina ir Juras susituokė, bet, anot Marinos, – kad išsiskirtų. Netrukus gimė ir mergaitė Ugnė. „Pirmąjį motinystės džiaugsmą užgožė įtampa ir pervargimas, – prisimena Marina. – Reikėdavo bėgti į kursus, paskaitas, nes negalėjau pasiimti akademinių atostogų. Mergaitę prižiūrėjo tėvai. Aš džiaugdavausi ja, bet tik tiek, kiek likdavo laiko tarp sesijų. Anksti teko atiduoti Ugnę į darželį, bet ji buvo numylėta senelių. Būdama vienerių, Ugnė jau mokėjo kalbėti ir rusiškai, ir lietuviškai. Ji buvo labai miela, rami, protinga, mokėjo daug eilėraščių. Pagal savo metus, manau, buvau pakankamai gera mama.“
Kaip Marina jautė, taip ir įvyko – neradę tarpusavio ryšio su vyru, kuris visiškai nesirūpino šeima, jiedu ėmė gyventi atskirai. „Aš turėjau savo butą, kuriame su dukra ir apsigyvenau. Ugnės tėvas – Juras buvo menininkas, besidomintis filosofija, vėliau ir religija. Jis domėjosi viskuo: Konfucijumi, Buda, dzen budizmu, krikščionybe, pradedant sentikiais, stačiatikiais ir baigiant katalikais. O aš jau buvau baigusi universitetą ir dirbau pionierių vadove. Juras buvo susikūręs labai dvasingo, ieškančio asketo įvaizdį: ilgos kojos, ilgi garbanoti plaukai, barzda – atrodė kaip Jėzus. Be to, labai dažnai medituodavo ir dažnai svajingai žvelgdavo į dangų. Mane aplankydavo, kad atskaitytų moralą, todėl visą laiką jausdavausi kalta, nelaiminga, nevykėlė, nemorali.“
Sudėtingas dvasinių ieškojimų kelias staiga baigėsi įtikėjus Jėzų. Įdomiausia, kad vyras iš tiesų pasikeitė, tapo žemiškesnis – nusikirpo plaukus, atnešė vaikui batukus bei morkų sultims. Tai sujaudino Marinos širdį... „Jeigu tąkart atėjęs jis būtų atsiprašęs ir pasakęs, kad mane myli, būčiau tuo labai sudvejojusi ir užtrenkusi duris. Tačiau jis padavė man dėžę, sakydamas: „Čia žieminiai batai vaikui.“ Būtent tai papirko mano širdį, nors batai penkiametei dukrai buvo per maži...“
Vyro pasikeitimas ir atrasti tikri dalykai jaudino Marinos širdį – ji taip pat patikėjo Jėzumi. Šeima buvo atstatyta, bet prasidėjo kiti nesusipratimai – neteko darbo, nuo „sektantės“ nusisuko giminės. „Įtikėjus mane išmetė iš darbo mokykloje ir institute, o artimųjų akyse tapau „sektante“. Tačiau tuomet ėmiau džiaugtis motinyste kartu su vyru. Pajutau gražios motinystės ilgesį – motinystės, kuriai ruošiamasi, kuri neturi gėdos dėmių, kur viskas sveika ir normalu, kai džiaugiamasi pasakius, jog turėsi kūdikį. Po kelių mėnesių ėmiau lauktis, ir mano svajonė ėmė pildytis. Motinystė tiesiog kvietė mane į savo glėbį,“ – pasakoja Marina.

Vaikučiai pabiručiai ir Marinos maištas
Šeimai pradėjus kartu gyventi, vienas po kito pabyra keturi vaikučiai. Gimus antram vaikeliui Titui visi labai džiaugėsi. Marina jautėsi visavertė visuomenės dalis: turėjo vyrą ir du vaikus. O Titas – ypatingas vaikas, juo visi žavisi – protingas, išmintingas, keistai juokingas, gudrus, žodžiu, „žydelis“. Tačiau motinystės žavesys išblėso, kai Marina sužinojo, kad laukiasi trečiojo vaikelio. Visą nėštumą ir net gimdymo metu Marina maištavo prieš Dievą. Nėštumas buvo labai sunkus – tuomet jai diagnozavo cukrinį diabetą, ir ilgą laiką teko pragulėti ligoninėje. Tačiau buvo sunku ne tiek fiziškai, kiek morališkai. „Maniau, jog šis nėštumas – tai klaida ir iki pat gimdymo tam priešinausi, maištavau. Derėjausi su Dievu, bandydama įrodyti, jog Jis neturi teisės taip su manimi elgtis: citavau net Bibliją, kur rašoma, kad žemė ilsisi prieš naują sėją. Visą nėštumą ir gimdymą tarsi laikiau prieš Dievą iškeltą kumštį ir grūmojau Jam, norėdama įrodyti, kad viskas turi būti kitaip.“
Ir pats gimdymas buvo labai sunkus ir komplikuotas. „Aš elgiausi kvailai: tampiau po palatą lovas, per visą ligoninę rėkiau: „Jėzau! Kur Tu? Aš tuoj iššoksiu pro langą!“ Seselės pasibaisėjo, kaip taip gali elgtis moteris su aukštuoju išsilavinimu,“ – prisimena Marina. Galiausiai ji pagimdė Luką, tačiau labai nesėkmingai – jam buvo suspausta galvutė ir pažeistos smegenys. Vos gimusį pamėlynavusį berniuką gydytojai išvežė į Santariškių ligoninės reanimaciją. „Suvokiau, kad iš viso keturių asmenų šeimos idealo neliko nieko... Jaučiau didžiulį kartėlį, pykau ant Dievo, jog Jo sunkiausią valandą nebuvo šalia. Tik vėliau suvokiau, jog Juo reikia tikėti net tada, kai nieko nejauti,“ – sako Marina.
Kurį laiką Marina dar maištavo, kol galiausiai sudužo, – tuomet ėmė keistis jos širdis. „Dievas išima akmeninę širdį ir duoda minkštą. Tai supratau, pagimdžiusi Luką. Vos gimęs, jis buvo paguldytas į reanimaciją, ir aš labai daug dėl jo meldžiausi bei pasninkavau. Tai atėmė daug jėgų – labai nusilpau. Vieną dieną pasninkaudavo vyras, o kitą dieną – aš. Taip už vaiko sveikatą kovojome pusantro mėnesio. Pas vaiką leisdavo ateiti kartą per savaitę – mačiau Luką tik per stiklą. Jis buvo labai gražus berniukas, bet drebėjo lūpytės ir rankytės, ir man būdavo skaudu į jį žiūrėti, labai jaudindavausi, o kai eidavau per Santariškių laukus, raudodavau iš sielvarto ir skausmo.“
Marina pasakojo, kaip eilinį trečiadienį, po pasninko, klūpėdama ant kelių meldėsi už Luką ir iš nevilties derėjosi su Dievu: daužė kumščiu per stalą, reikalavo, įkalbinėjo, kol pajuto, kad nebeturi, ką pasakyti. „Ir tada tyloje supratau, kad ne dėl vaiko meldžiu, o dėl savęs. Dievas tarsi atvėrė vieną mano akmeninės širdies kertelę ir sušnibždėjo: „Tu susikūrei neteisingą paveikslą: du vaikai ir du tėvai. Aš tau duodu trečią vaiką.“ Turėti tris vaikus tuo metu buvo nepopuliaru. Taip pat labai bijojau, jog Lukas liks invalidas, o aš būsiu invalido motina, dėl ko man bus skaudu ir gėda. Supratau, kad man reikia rinktis: ar priimti vaiką tokį, koks yra, kaip Dievo dovanotą, ar laikytis savo įsivaizdavimų. Tuomet tariau: „Aš priimu šį vaiką. Jeigu Tu, Dieve, mane paguosi, aš sutinku priimti viską, ką man duodi.“ (Mat, kai žvelgdavau į vaikelį, mane ištikdavo skausmo priepuoliai). Po šių žodžių pajutau didelę meilę Lukui. Man jau buvo nesvarbu, invalidas jis ar ne,“ – atveria savo širdies skausmą Marina.
Kai kitą dieną Marina nuvažiavo pas Luką į ligoninę, gydytojas pasakė, kad jis netikėtai pradėjo sveikti. Po dviejų savaičių, kai vaikui buvo 3 mėnesiai, tėvai parsivežė Luką namo, – nors gydytojai žadėjo išrašyti tik 8-ių mėnesių. Lukas iš tiesų pasveiko ir neliko jokių ligos požymių. Būtent tuomet, kai ji priėmė šį vaikutį kaip Dievo dovaną, įvyko stebuklas. Ir Marina negali paaiškinti, kaip... Šiandien Lukui 20 metų – jis seniai praaugo mamą (yra net 197 cm ūgio), ir Marinai išties yra paguodos sūnus: „Kai man sunku, ateinu, prisiglaudžiu prie jo ir atsigaunu. Per jį gaunu daug meilės, šilumos ir Dievo paguodos.“
Tačiau tai dar ne visa Grincevičių šeimyna. Po dviejų išdykusių berniukų jiems gimsta graži mergytė Rūta. Visi tuo be galo džiaugėsi. Rūta buvo draugiška, švelni, meili. Šeima ją vadindavo „paciluika“ (t.y. bučiuoklė), nes prišliaužusi visus bučiuodavo. Netrukus po Rūtos gimimo Marinai dėl negimdinio nėštumo buvo pašalintas dešinysis kiaušintakis. Anot gydytojų, Marinai susilaukti daugiau vaikų liko tik 10 %. „Labai apsidžiaugiau. Bet kai darė operaciją ir gydytojai paklausė, ar norėčiau perrišti kitą kiaušintakį, – tuomet jau tikrai nebeturėčiau vaikų, – pajutau didelę Dievo baimę ir atsisakiau. Bet prie tų 10 % Dievas pridėjo nuliuką ir išėjo 100 %. Štai tokia Dievo aritmetika – aš pagimdžiau Mortą. Morta buvo didelis, apkūnus vaikas, su „bananais“ pagurklėje ir svėrė net penkis kilogramus. Tuomet į šeimą atėjo pusiausvyra: vyriausia dukra, tada du berniukai ir du „mergiukai“.“

Motinystė – didžiausias iššūkis egoizmui
Nors namuose auginti penkis vaikus tikrai nelengva, tačiau Marina ryžtasi šiam tuo metu neįprastam žingsniui. Ji sako, kad tarybiniais metais motinystė buvo nuvertinta: mama turėdavo visur dalyvauti, dirbti, bet jai nevalia buvo auginti savo vaikų. Dauguma vaikų lankė darželį, bet Marina džiaugiasi, kad pasirinko savo vaikus auklėti pati: „Vyriausia mano dukra labai skausmingai išgyvendavo buvimą darželyje. Kadangi ji buvo tikinti, iš jos ir tyčiodavosi, ir neteisingai bausdavo, – žodžiu, griaudavo orumą ir visaip žemindavo. Dažniausiai darželis neugdo asmenybės, bet ją griauna ir luošina. Apie tai daug girdėjau iš kitų mamų ir dukros, todėl visus vaikus pasirinkau auginti ir mokyti pati. Jiems būdavo labai gera namuose, o kiti vaikai pavydėdavo: visi norėdavo mūsų manų košės, nes ji būdavo ypatinga – virta vien su vandeniu, o ne pienu, ir nepagardinta uogienėmis. Visi susirinkdavo valgyti mano bandelių, – mūsų kiemas būdavo pilnas vaikų. Mes gyvenome visavertį gyvenimą, eidavome į mišką, prie upės. Su kaimynais pasikeisdami prižiūrėdavome vaikus. Buvo labai smagu ir gera.“
Žinoma, kai namuose auga penki vaikai, namai, anot Marinos, tampa arba džiaugsmo namais, arba Lazaretu. „Sunkiausia būdavo, kai jie visi sirgdavo: tuomet melsdavausi už kiekvieną, o jie, išsirikiavę eilute kaip vaikų namuose, gerdavo vaistus. Būdavo ir skaudu, ir juokinga,“ – prisimena pašnekovė.
Maištingos sielos Marinai neretai norėdavosi protestuoti, skųstis dėl nuovargio ar rutinos. Tačiau būtent tada Dievas atverdavo jai savo meilės gylį. „Turbūt labiausiai mano širdį Dievas pakeitė per motinystę. Ji buvo didžiausias iššūkis mano egoizmui. Vaiko ir mamos santykis – tai Dievo ir mano, kaip Jo vaiko, santykis. Kaip aš jaučiu, matau, žiūriu, atleidžiu, auklėju savo vaikus, taip ir Jis augina mane kaip dvasinį žmogų. Tuomet pagalvodavau: Dievas gailestingas, jeigu leido man auginti penkis vaikus, vadinasi, aš dar turiu potencialo ir „parako“.“

Kūrybingi vakarai
O „parako“ ji išties turi nemažai. Marina labai energinga ir aktyvi mama. Su vaikais važiuodavo prie ežero arba tiesiog gulėdavo juokaudami ant žolės, sekdavo pasakas arba organizuodavo komplimentų vakarus. Kad paįvairintų kasdienybę, Marina kūrybingai švęsdavo šeimos vakarus ar vaikų gimtadienius: „Mes švęsdavome Pižamos dienas, Atsipalaidavimo dienas, Tapybos dienas, Kelionės dienas ir kita. Tai nereikalaudavo daug energijos ar didelių pastangų, – tiesiog nusistatymo džiaugtis gyvenimu dabar. Paprastą vakarą pavadindavau ypatingai arba sakydavau: „Šiandien visi žiūrėsime į žvaigždes“ arba: „Šiandien vakarosime tik prie žvakių.“ Kai pradėjau rengti vaikams ypatingus gimtadienius (daržovių karą, barbių vakarelį, „popkornų“ balių, tortadienį ir kt.), jie labai įsikvėpė. Ir dabar patys mus stebina savo kūrybingumu – per gimtadienius jie vienas kitą ypatingai pasveikina, pridaro įvairiausių siurprizų, užduočių, sugalvoja žaidimų.“
Buvo laikas, kai Marina su vyru kūrė šeimos tradicijas. Šiandien jie jau gali džiaugtis to vaisiais. Marina pasakoja, kaip vaikai jiems surengė Valentino dieną: jie išvirė manų košės, sudėjo į du dubenėlius, o į taures pripylė pieno ir aplinkui uždegė daug žvakių. „Buvau be galo dėkinga už tą Valentino dieną su manų koše ir pieno taurėmis! Viskas buvo taip juokinga ir įdomu...“ Ne tik vaikų, bet ir pačios mamos gimtadieniai ypatingi. Marina prisimena, kaip per vieną savo gimtadienį gavo dovaną – pačių vaikų nupieštą paveikslą, aplipdytą mažais lipdukais su juokingiausiais mamos šūksniais ir įsakmiais žodžiais: „Eikite valgyti, kiek galima laukti!?“ arba „Nori karo? Bus karas, bet žinok, tu jį pralaimėsi!“. Arba: „Išmeskite katę iš namų, kiek galima ją kentėti!“, „Išjunkite dujas, reiks brangiai mokėti!“, „Nebindzinėk, mokykis daugybos lentelę!“. „Visas paveikslas buvo nulipdytas tokiais popieriukais su žodžiais, kuriuos jie girdėjo nuo mažų dienų. Man buvo linksma tuos lipdukus lupti, o juos nulupus, pamačiau paveikslą su užrašu: „In Mother we trust“ („Mes pasitikime mama“). Tame paveiksle buvau nupiešta aš su savo amerikoniškomis šlepetėmis. Tuomet pagalvojau, kad tai, ką dalinu, sugrįžta atgal.“

Motinystė kaip tarnystė
Kai norėdama sustiprinti nuvargusias mamas, draugė Aušrinė pradėjo savo namuose mamų klubą, aktyviai į šią veiklą įsijungė ir Marina. Tuomet Marina pasijuto kaip žuvis vandeny. Šiam tarnavimui nereikėjo ypatingai ruoštis – tiesiog galėjo dalintis savo gyvenimo patirtimi, drąsinti kitas mamas. „Mano kasdienybė mamų klube staiga tapo labai svarbi. Matydama, kaip apie dvidešimt susidomėjusių mamų klauso manęs, o palietus jautrias stygas ima ašaroti, supratau, kad mano motinystė įgavo prasmę. Kai gimsta vaikas, mama visai kitaip pradeda žiūrėti į gyvenimą. Ji susimąsto, ar jos vaikas bus sėkmingas, laimingas, ar Dievas jį saugos?“
Kad mamos vidiniai resursai pasipildytų, jai būtina pailsėti, skirti laiko sau ir dėl to nejausti kaltės. Kodėl? Nes, pasak Marinos, stipri mama – stiprus vaikas. Kartą per savaitę vaikučius gali prižiūrėti auklė, draugė ar mama. Pradžioje Marina nežinodavo, ką daryti per tą laisvą dieną: „Kaip arklys iššokdavau iš tvarto, vadinamo namais, ir nežinodavau, kur bėgti – į dešinę ar į kairę. Vėliau išmokau planuoti savo išeiginę dieną. Kartais ją paaukodavau, bet dažniausiai tą dieną darydavau tai, kas man patinka. Pradžioje tik miegodavau, o vėliau vaikščiodavau gatvėmis, eidavau į knygynus, vartydavau žurnalus, skaitydavau įvairią literatūrą ir būdavau labai laiminga. Kartais nueidavau į filmą, o kartais nedarydavau visiškai nieko – visą dieną gulėdavau su pižama lovoje.“
Visa tai Marina atranda ir išgyvena pati – juk tarybiniais metais niekas nemokė būti mama. Gal todėl tuo metu pasirodė knyga, kalbanti apie mamos poreikius? „Išleidome knygą „Ko reikia kiekvienai mamai“. Tai buvo vienintelė knyga apie mamos poreikius. Juk mama buvo nuasmeninta – tarsi mašina, kuri maitina, skalbia, plauna ir daro kitokius darbus. Visuomenės požiūris į motinystę – tu nieko neverta, nes sėdi namuose su vaikais. Tuomet tik ir lauki, kada atsivers durys ir galėsi bėgti dirbti ar tarnauti.“

Visuomenės požiūris
Su panašiu visuomenės požiūriu, ypač kalbant apie daugiavaikes mamas, teko susidurti ir Marinai. Jei daug vaikų, tai esi asociali mama. Žmonių žvilgsniai bylodavo: penki vaikai, vadinasi, mama girtuoklė. Marina pamena, kaip ne kartą teko išgyventi panieką: „Kai man turėjo paskirti invalidumą dėl cukrinio diabeto, gydytojai nusiuntė į respublikinę komisiją. Mačiau, kaip „seno kirpimo“ gydytojos-veteranės apie mane galvoja: „Tu sėdėjai namie su vaikais ir nekūrei komunizmo...“. Pabiro skaudinantys klausimai: ar visi vaikai nuo to paties vyro, kodėl nedirbau, o pati auginau vaikus. Tuomet manyje sukilo įniršis dėl mūsų, mamų. Aš paklausiau: „Kodėl jūs taip kalbate? Aš labai gerbiu savo motinystę! Turiu penkis vaikus, kurie nėra chuliganai ar narkomanai. Jie baigia po kelias mokyklas ir yra dori. Manau, kad tai – pats svarbiausias dalykas, kokį galėjau atlikti savo gyvenime!“ Po šių žodžių tos moterys nustebintos susimąstė. Tuomet pagalvojau, kad žmonės negalvoja, jog motinystė – didelė vertybė“.
Dažnai žmonių vertybės liūdina, nes materialūs dalykai svarbesni už vaiką, kuris turi sielą. Mama juk prisiliečia prie vaiko sielos, o tai taip neįkainojama ir brangu! „Kartais mąstau: kas mano gyvenime buvo geriausia ir pasiliks po manęs? Labiausiai visgi džiaugiuosi ne savo maldomis ir pamokslais, o vaikais. Penki mano vaikai – tai mano rankų vaisius. Jie tokie gražūs ir nuostabūs! Nesigailiu nė dėl vieno iš jų. Man būtų liūdna, jei jų neturėčiau, – jie patys gražiausi mano gyvenime. Vaikai tai žino, nes dažnai kalbu jiems šiuos žodžius. Mano gyvenimą įprasmina ne mano tarnavimas, ne mano charakteris, ne draugų kiekis, ne nudirbti darbai ar suverti karoliai, bet vaikai, nes man patikėta šildyti jų sielas, mylėti, perduoti gyvenimą ir mokyti.“
Marina džiaugiasi savo vaikais. „Žinoma, mes juos auginome labai individualiai, labai daug kalbėjome apie asmenybę, orumą, pagarbą. Jie laisvi, neužguiti, nereligingi, pilni gyvenimo džiaugsmo, laisvės, kūrybos! Jie gali skambinti pianinu, kurti eiles, piešti. Matau laisvas, sveikas asmenybes. Šiandien lietuvių šeimose vyksta daug negerų dalykų: kai per žinias išgirsti visokių baisybių, supranti, kad mūsų šalis labai serga. Juk moteriai suteiktas unikalus stebuklas suteikti ir saugoti jai duotą gyvybę, o ne palikti ją likimo valiai.“
Marina pamena, kaip kartą su vyru buvo pakviesti į Prezidentūroje rengiamus Nacionalinius maldos pusryčius. Tuomet tarp tautos inteligentų ir politikų pasijuto menka moterėlė, daugelį metų sėdėjusi namie, auginusi vaikus... Grupelėse buvo diskutuojama, kaip ugdyti tautą. Staiga jų grupei vadovaujantis bankininkas uždavė Marinai klausimą: „O jūs, ponia, kuo užsiimate?“ Pasimetusi ji ištarė: „Aš kuruoju mamų klubus“. Tai pasakiusi, nebegalėjo sustoti: „Ėmiau klausinėti, kam gi ta prevencija, krūvos išleistų pinigų. Gal geriau remti mamas, sudaryti joms sąlygas auginti vaikus namuose? Įtikinėjau, kad stipri mama – tai stiprus vaikas, o stiprus vaikas – tai stipri tauta, ir tik asmenybės daro įtaką gyvenime ir mus formuoja. Aiškinau šiems garbingiems žmonėms, kad kiekviena mama augindama vaikučius daro bene svarbiausią darbą žemėje. Bandžiau įrodyti, kad narkomanų, alkoholikų, nusikaltimų būtų mažiau, jei mamos mūsų tautoje būtų palaikomos. Jei mes užaugintume stiprias asmenybes, tuomet ir visuomenė daug greičiau žengtų į priekį. Staiga tie vyrai surimtėjo, o bankininkas pasakė: „Va čia tai tikras tautos ugdymas! O kaip bus, jei vienas vyras dirbs, o mama vaikus augins?“ Pagalvojusi ėmiau dėstyti, kad būtų puiku, jei namuose mama galėtų ką nors dirbti.“

Šeimos finansai
Patys Grincevičiai gerai žino, ką reiškia namie auginti penkis vaikus, kai dirba tik vienas vyras, – tuomet, kai vaikai dar buvo maži, jie ryžosi aukotis. „Kai netekau darbo mokykloje ir institute, buvo labai sunku, supratau, kad turiu keisti darbo profilį. Anksčiau labai norėjau mokėti siūti, modeliuoti, gražiai rengtis. Kai mums gimė antras vaikas, baigiau siuvimo kursus, kurie tuomet kainavo 11 rublių (tai mums buvo dideli pinigai) ir gavau siuvėjos-mėgėjos išsilavinimą. Tuomet siuvimas buvo labai populiarus: jei pasakyčiau, kad esu diplomuota biofizikė, niekas į mane net nepažiūrėtų, bet pasakius, kad esu siuvėja, moterys atverdavo namų duris. Todėl augindama vaikus aš siūdavau. Taip galėdavau aprūpinti šeimą bent maistu. Kai vėliau su vyru įkūrėme bažnyčią ir ėmėme gyventi tik iš aukų, finansiškai buvo sunku.“
Po pokalbio per Nacionalinius maldos pusryčius Marina ima melstis, kad mamos, augindamos vaikus, galėtų užsidirbti namuose. „Labai noriu pamokyti mamas verti auskarus, papuošalus ar kokias nedideles smulkmenas, kad jos galėtų savo vargus ir ašarėles suverti ant tų karoliukų ir kartu pardavinėti parduotuvėse. Gal netgi pradėti minimaliai tapyti, galbūt siuvinėti ar versti iš kitų kalbų, gal rašyti eilėraščius, gaminti valgyti, pavyzdžiui, koldūnus, ir juos pardavinėti. Vienos draugės dailininkės paveikslus pradėjo pirkti tik tada, kai ji tapo motina, nes pasikeitė jos vertybės – pasaulį ji pradėjo matyti visiškai kitaip.“
Pačiai Marinai auginant vaikus teko padirbėti ir „Tuperware“ firmoje, kur jai puikiai sekėsi – norėta, kad ji būtų grupės vadovė. Bet šis darbas – vakarinis, todėl Marina atsisakė ir liko nesuprasta. „Vakarai labai svarbūs mano vaikams, nes turiu jiems pasekti pasakas, už juos pasimelsti.“ Po šių žodžių darbuotojai žiūrėjo į mane kaip į kuoktelėjusią: „Ką tu darai? Dėl kažkokių pasakų atstumi tokią puikią ateitį?“ Tačiau karjera yra karjera, o aš apsisprendžiau, kad nebus vakarų be mamos. Negaliu juk grįžti kiekvieną kartą vienuoliktą valandą ir rasti vaikus sugulusius.“

Kai paauglystė žeidžia
Kodėl Marinai tokie svarbūs vakarai? Pasak jos, jie – „sakralūs“ ir ypač svarbūs paauglystėje. Marina galėtų daug pasakoti apie paauglystę, nes visi penki vaikai jau praėjo šį etapą. „Paauglystė – sunkus gyvenimo periodas, tiek vaikams, tiek tėvams skausmingas procesas. Reikia labai daug išminties. Kartais vaikai taip stipriai įskaudina, kad būna sunku atleisti. Jie mato viską iškreiptai. Labiausiai mane užgauna jų panieka. Kai paaugliai tave žeidžia, jie tikrina tavo meilę, tarsi klausdami: „Ar tu mylėsi mane tokį, bjaurųjį ančiuką?“, ir išties patys labai kenčia. Jiems tampa svarbūs ir skausmingi paprasčiausi dalykai – jeigu ant nosies išauga spuogas, dėl to kalta mama. Mergaitėms paauglystės metais visuomet aktuali išorė, vyrukams – meilė. Mūsų ginčai dažniausiai baigdavosi klausimu: „Kam tu mane pagimdei? Aš jūsų neprašiau“. Tokie pareiškimai mane labiausiai siutina. Tuomet sakau: „Tu manai, kad esi man ypatinga dovana? Aš vaikščiojau užtinusiomis kojomis ir dideliu pilvu...“
Marina dalinasi, kad tuo momentu padėdavo „sakralūs“ pokalbiai prieš miegą – ateidavo, paglostydavo galvą ir jie pasijusdavo kaip vaikai. „Sakralūs“ pokalbiai – kai mes šnibždamės tik dviese. Apie tai, kad leistų prisiglausti, negalėdavo būti nė kalbos. Todėl laikydavausi „psichologinio atstumo“, patamsyje glostydama tris plaukelius arba vieną pirštą, kurį tuo momentu man leisdavo paimti. Kalbėdavomės, kuo galiu padėti, dėl ko vaikas pyksta, kas jį slegia. Turėdavau įtikinti, kad noriu padėti, ir tie pokalbiai padėjo išlaikyti vidinį ryšį. Kartais vaikai žeisdavo savo grūbumu: „Ai, nereikia“ arba: „Nesėdėk ant mano patalynės, nes ji labai švari – šiandien pasikeičiau“, arba: „Tu išvertei mano puodelį!“ Bet kai pradėdau klausinėti, gal aš arba tėvelis įžeidė, kuo galėčiau padėti – jie nurimdavo ir atverdavo širdį. Dažnai piktai atsakydavo: „Ne, nieko“. Bet paklausus: „Kodėl nieko?“, atsakydavo: „Todėl, kad nekenčiu mokyklos“. Tuomet man pradėdavo aiškėti situacija ir aš galėdavau padėti. Paaugliams svarbu susivokti, dėl ko jie pyksta, ir visa tai iškalbėti.“
Mąstydama apie komplikuotus santykius su paaugliais, Marina siūlo tėvams parašyti vaikui laišką. Santykiai pagerėja, kai tėvai atsiprašo. „Kiekvieną kartą, kai atšaldavo mano santykiai su vaikais, mąstydavau, kuo esu kalta. Tuomet ateidavau pas vaiką ir sakydavau: „Norėčiau su tavimi pasikalbėti, nes jaučiu, kad galėjau neteisingai pasielgti, tavęs nesuprasti, nepalaikyti. Galbūt dėl to tu ant manęs ir supykai?“ Dažnai tėvai skaito vaikams moralus ir taip sugadina santykius. Tuomet reikalinga kito žmogaus pagalba. Jei vaikas išgyvena stresą, nuolatos jaučia pyktį, dėl kažkokių priežasčių nekalba, nelanko mokyklos ar galbūt jį kas nors gąsdina, bet jis apie šias problemas nenori kalbėtis su tėvais, Marina siūlo kreiptis į psichologą.
„Kad atrastum ryšį su vaiku, reikės viso gyvenimo. Tačiau vaikai atsiveria, kai pasakoju apie save. Tai – abipusis bendravimas. Dažniausiai kalbu, kaip jaučiuosi, ką pati išgyvenu, pasakoju apie savo santykius su Dievu. Ne vien tik klausinėju, kaip jiems sekasi. Aišku, tėvelis kartais „užlaužia“, klausdamas: „Koks tavo ryšys su Dievu?“ Na tuomet tai jau žinau – pokalbio nebus... Kai pasakoju apie savo nesėkmes, ligos sunkumus, atveriu, kokia pažeidžiama ir silpna esu, – tampame lygūs. Vidinį ryšį su mažiukais vaikais išlaikome per paslaptis, pasakas ar ką nors kita. Paauglystėje – per „sakralius“ vakarus. Vyriausios dukters, kuri jau seniai ne paauglė, niekada nieko neklausinėdavau, tik pasakodavau, kaip gyvenu. Tuomet ji atverdavo ir slapčiausius savo širdies kampelius. Tik vaikai nepasakoja to, kas gali sukelti man nerimą, – saugo mane.“
Nors paauglystė žeidžia tėvų širdis, tačiau jie susilaukia ir paguodos. Viename sveikinimo atviruke Rūta rašė mamai: „Aš tave be galo myliu, net ir tuomet, kai pykstu. Atleisk už mano ambicijas. Myliu labiau už viską.“

Kiekvienas skirtingas
Šiandien vyriausiajai dukrai Ugnei – 29-eri, o jauniausiajai Mortai – 16-a. Marina sako, kad Ugnė buvo labai paklusni dukra: „Su ja neturėjome jokių problemų: ji buvo dievota, skelbė Evangeliją, padėjo vargšams, meldėsi ir bažnyčios šlovinimo grupėje buvo nepakeičiama jau nuo 12-os metų.“ Rūta......................Kadangi Morta jauniausia, jai teko pakovoti už save, todėl ji drąsi ir ganėtinai užsispyrusi. Jei Rūta mėgsta kurti eiles, tai Morta – skaityti knygas, ypač enciklopedijas, įvairius žinynus, istorijas.
Tačiau daugiausia mama pasakoja apie berniukus – mat jiems paauglystė buvo sunkiausia. Titas nebuvo ypatingai geras. Bet buvo užsispyręs – sugebėjo mokykloje „plaukti prieš srovę“. Paauglystės metais jis labai domėjosi Dievu, vaikščiodavo su gitara prie upės ir vis laukdavo, kada nukris kometa ir pasigirs balsas: „Iš tiesų Dievas yra“. Jis protingas, mąstantis. Su juo nebuvo didelių problemų, tik kartą aptikome rūkantį. Skandalo nekėlėme, pasakėme, jog rūkyti arba ne – tai jo pasirinkimas. Titui svarbi sveikata, todėl, supratęs, kad tai kenkia, neberūkė, nors stengėsi taikiai sugyventi su savo kompanija – visada turėdavo cigarečių ir galėdavo pavaišinti draugus. Bet su jais nerūkydavo. O jeigu visi gerdavo, jis pasiimdavo butelį alaus ir nešiodavosi. Kai jam pasiūlydavo išgerti, sakydavo, jog jau turi. Taigi jis išmintingai išsisukdavo.“
Marina pasakoja, kad kur kas sunkiau buvo Lukui. Jis – labai jautrus, norintis atjausti, mylėti, bet visiškai neturintis valios – lengvai pasiduoda kitų įtakai. Kartą Antakalnyje mama išvydo gatvėje besispjaudžiusių „urlaganų“ gaują. „Jei naktį sutikčiau tokią gaują, turbūt sprukčiau kuo toliau. Staiga žiūriu – su jais ir mano Lukas. Pašiurpau.“ Tuomet pradėta rimtai kalbėtis su 13-amečiu Luku. Berniukas norėjo būti „kietas“. Kai sužinojome, kaip jis gyvena, ir kai porą kartų grįžo girtas, supratome, kad reikia ką nors daryti. Tuomet ramiai pasakėme: „Lukai – tai tavo pasirinkimas. Mes tikrai nieko nedarysime, jeigu tu neprašysi pagalbos. Jeigu nori pakliūti į pataisos namus, kelias atviras.“ Tuomet Marina aiškino, kad pataisos namuose jis neišgyvens, nes yra per silpnas, o ten pasaulis žiaurus. „Leidome jam apsispręsti, bet jis pabėgo iš namų. Aš krausčiausi iš proto... Tai kartojosi: jis išeidavo ir negrįždavo, pareidavo namo ir vėl išeidavo. Galiausiai Titas rado jį kažkokioje kompiuterinėje ir parsivedė namo. Tuomet tėvas pasakė: „Lova ir maistas – didelė malonė mano namuose.“ Nedavė nieko valgyti ir uždraudė su kitais bendrauti. Žinoma, aš tryniausi prie jo kambario durų, galvodama, kaip kokią kriaukšlelę paduoti.... Kitą dieną suvalgė visus vakarykščius pietus ir ištarė: „Ačiū. Aš supratau, kad maistas ir lova yra malonė jūsų namuose.“ Tuomet tėvas davė jam tris dienas pamąstyti, ar jis gyvens pas draugus, ar visgi nori, kad mes jam padėtume. Po trijų dienų sūnus atėjęs pasakė: „Gelbėkite mano sielą“. Tuomet mes susitarėme, kad jis lankys privačią krikščionišką „Tikėjimo žodžio“ mokyklą – kad apsaugotume nuo blogos bendraamžių įtakos. Jam tai nepatiko, bet kadangi jis ten buvo gerbiamas, atsistatė jo savivertė. Žinoma, teko daug kalbėtis, reikėjo atsistoti šalia ir jį palaikyti.“
Bręstant vaikams tapo svarbus tėvas. „Tėvas jiems buvo labai „kietas“: jaunas, su džinsais, grojantis gitara, dainuojantis, tapantis, o aš buvau jiems rėkaujanti, diabetu serganti motina, kuri nesupranta menų ir muzikos. Jis juos drąsindavo kurti savo muzikinę grupę, tapyti, rašyti – ugdė jų meninę savimonę ir suteikė laisvę būti kitokiems. Tėvas jiems padėdavo išreikšti save: vieniems patinka dziazas, kitiems dainuojamoji poezija ar kitokia muzika.“
Mąstydama apie vaikus, Marina trokšta, kad jie rastų savo gyvenimo kelią ir labiau už viską mylėtų Dievą, pažintų Jo gerumą bei išgelbėjimo džiaugsmą. Nors tėvai ir klysta, tačiau Dievas vis vien rūpinasi vaikais. Ten, kur mūsų nėra, yra Jis. O vaikai tikrai vertina ir mato begalinį tėvų triūsą.
Mama ir tėte,
mylime Jus be galo! Beprotiškai! Sunku šią meile apibūdinti! Ji netelpa net į didžiausius rėmus! Norime padėkoti, kad mums tiek daug skyrėte ir tiek daug į mus įdėjote!
Dėkojame Dievui už Jus.
Titas, Lukas, Rūta, Morta

Iš knygos "Motinystės paslaptys"

Komentarai