Dvasinis suderinamumas draugaujant (1 dalis)
1901-12-13 / Alice Fryling
Vieną antradienį valgiau priešpiečius su Anita, absolvente, gyvenančia mūsų mažoje universiteto bendruomenėje. Kai pokalbis pakrypo apie vedybas, mes aptarėme visus „už" ir „prieš" vedybas su nekrikščioniu.
Anita sakė, jog niekada netekėtų už nekrikščionio. Jos tikėjimas jai buvo labai svarbus. Ji norėjo dvasinio suderinamumo santuokoje. Tačiau po pusmečio ji jau buvo susižadėjusi su Styvu, atvirai prisipažįstančiu, kad nėra krikščionis.
Kitais metais, nepaisydami draugų krikščionių nepritarimo, Anita ir Styvas susituokė. Kažkiek laiko maniau, kad jiems pasiseks. Anita tebelankė bažnyčią ir bendravo su kitais tikinčiaisiais. Atrodė, kad jų santuoka laiminga. O gal mes buvome siaurų pažiūrų?
Tada išgirdau, kad yra problemų. Po to - gyvenimas atskirai ir pagaliau skyrybos.
Kas atsitiko Anitos nusistatymui tekėti tik už krikščionio? Kaip ji galėjo pakeisti savo nuomonę per tokį trumpą laiką? Kas atsitiko jos santuokai? Ar ji buvo pasmerkta iš pat pradžių, ar ją buvo galima išgelbėti?
Kadangi Anita buvo mano draugė ir sesuo Kristuje, jaučiausi galinti užduoti jai šiuos klausimus. Aiškiai ir su pavėluotu apgailestavimu Anita prisipažino, kad susižadėjusi ji savo valią supriešino su Dievo valia. „Aš mylėjau Styvą ir savo meilę jam iškėliau aukščiau meilės Dievui. Tuo metu daryti tai, kas man patinka, atrodė lengviausias ir visų maloniausias dalykas. Aš nepakankamai apsvarsčiau, kad gali būti ilgalaikių pasekmių, kylančių iš nepaklusnumo Dievui“.
Ji tęsė: „Mano pirmosios abejonės prasidėjo tuojau po vestuvių: Ar teisingai aš padariau? Kaip galėsiu dalytis gyvenimu ir visa savo esybe su žmogumi, kuris nemyli Dievo ir turi kitokias dvasines vertybes? Tačiau tuo metu aš nežinojau, ką daryti“.
Anitai nežinant, ir Styvui pradėjo kilti abejonių dėl jų santuokos. Pamažu ir nepastebimai į jų santykius skverbėsi mirtis. Jie mažiau kalbėjosi, o bendravimas, kurį dar palaikė, darėsi vis mažiau prasmingas. Retai jie parodydavo vienas kitam ir savo jausmus. Jų gyvenimas tapo greičiau namų tvarkymo rutina negu meilės virpesiu. Pagaliau Styvas išėjo. Skyrybos įvyko praėjus tik dvejiems metams po vestuvių.
Jeigu Anitos istorija būtų tik pavienė tragedija, mes paverktume su verkiančiais ir pereitume prie linksmesnių apmąstymų. Tačiau jos istorija - tik su kitokiomis smulkmenomis - nuolat pasikartoja, kai krikščionys vyrai ir moterys būna bandomi meilės trauka už jų tikėjimo ribų.
Kai ateina meilė
Kiekviena žmogiška būtybė nori mylėti ir būti mylima. Meilė yra natūralus ir geras troškimas, nes mes buvome sutverti joje ir jai. Kadangi romantiška meilė yra galinga jėga, prieš jai prasidedant turime apsvarstyti Dievo duotos meilės reikšmę ir romantiškos meilės už Dievo karalystės ribų pasekmes.
Tikriausiai nė vienas atsidavęs krikščionis neturi tikslo įsimylėti ką nors, kas nepritaria jo tikėjimui. Dauguma santykių, kurie baigiasi meile, prasideda draugyste ar net atsitiktine pažintimi. Kur krikščionis turėtų užbrėžti liniją? Ar krikščionis turėtų susitikinėti su netikinčiu? Ar krikščioniui iš viso reikia turėti netikinčių draugų? Kokius nurodymus duoda Biblija apie krikščionio gyvenimą pasaulietiškoje visuomenėje?
Kai žvelgiame į Bibliją ieškodami tokių nurodymų, turime prisiminti, kad biblinis požiūris į gyvenimą yra kontrkultūrinis. „Friends“ ir „Frasier“ (žurnalai - vert. past.) vaizduoja gyvenimą tokį, koks jis yra. Biblija aprašo gyvenimą, koks jis yra, bet veda mus toliau į gyvenimą, koks jis galėtų būti. Senojo ir Naujojo Testamento mokyme glūdi išmintis apie tai, kaip galime išlaikyti dvasinį principingumą visuomenėje, kuri juda priešinga kryptimi.
Tuo nesakoma, kad krikščionys turėtų atsiskirti nuo visuomenės. Jau Pradžios knygos 12 skyriuje pasakojama, kaip Abromas buvo išsiųstas iš savo krašto į Egiptą. Juozapas, faraono rūmuose Dievo panaudotas vyras, buvo hebrajas, apsuptas nehebrajų tautos. Ankstyvoji krikščionių bažnyčia plito todėl, kad krikščionys buvo pašaukti (ar priversti persekiojimų) palikti savo namus ir gyventi svetimoje kultūrinėje aplinkoje. Kaip Kristaus pasiuntiniai, ir mes gyvename „svetimoje kultūroje“. Kaip pasiuntiniai, mes norime susidraugauti su nekrikščionimis, būti jiems „Kristaus kvapas“ (2 Kor 2,15) ir mylėti juos Kristaus meile.
Tačiau, nors Dievo žmonės buvo siunčiami gyventi tarp tų, kurie negarbina Viešpaties, jiems buvo nuolat primenama, kad socialinis bendravimas su netikinčiaisiais niekada neturėtų vesti į moralinius ar dvasinius kompromisus.
Pavyzdžiui, Danielius buvo paimtas kaip belaisvis iš savo tėvynės tarnauti Babilono karaliui. Kartu su keliais kitais geros išvaizdos jaunuoliais Danielius turėjo būti maitinamas ir auklėjamas karaliaus rūmuose. Bet jis „apsisprendė nesiteršti karaliaus stalo valgiais ir vynu“ (Dan 1, 8). Dievas pagerbė jo paklusnumą - pasibaigus išbandymui Danielius „atrodė geriau ir sveikiau negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius“ (Dan 1,15). Vėliau, kai Danielius atsisakė paklusti karaliaus Darijaus įsakymui nesimelsti, Dievas pagerbė jo dvasinį paklusnumą, išgelbėdamas jį iš liūtų duobės. Šio incidento išdava buvo tokia, kad karalius Darijus atsigręžė į Viešpatį.
Danieliaus patyrimas yra padrąsinimas mums, kai patiriame savo bendraamžių spaudimą. Tai gali ir nebūti prabangus maistas, įsakymai apleisti maldą ar grasinimai liūtų duobe, bet spaudimas gali būti stiprus. Turime mokytis, kaip bendrauti su aplinkiniais be išorinių ar vidinių kompromisų.
Pašaukti būti kitokie
Jėzus atkreipė dėmesį į šią problemą. Jis meldėsi: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17,15-17). Mes gyvename ir dirbame šiame pasaulyje, bet mes „nepriklausome" šiam pasauliui. Visų pirma mes priklausome ne jam.
Žodis „pašventink“ reiškia „padaryk šventus“, o atskyrimo sąvoka iš esmės ir reiškia „šventumą“. Kai Šventajame Rašte kas nors laikoma „šventu“, tai atskiriama nuo visko, kas nėra iš Dievo. Tas dalykas išskiriamas Dievo tikslams. Todėl Senajame Testamente šventi objektai, tokie kaip Sandoros Padangtė, buvo rūpestingai atskirti nuo kitų daiktų aplink juos. Kunigai atlikdavo sudėtingus apsivalymo ritualus prieš įžengdami į visų švenčiausiąją vietą šventykloje, kuri buvo atskirta nuo likusios šventyklos dalies rūpestingai padaryta uždanga.
Naujajame Testamente sužinome, kad per Jėzų mes nebesame atskirti nuo Dievo, bet turime dabar būti atskirti Dievui. Mes turime „būti šventi“ ne todėl, kad užsitarnautume Dievo palankumą, bet todėl, kad mylime Jį ir „todėl, kad Dievas yra šventas“ (1 Pt 1,16). Apaštalas Paulius rašė: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą“ (Rom 12,1). Būti krikščioniu reiškia, bent jau iš dalies, būti šventam arba atskirtam nuo visko, kas nėra krikščioniška.
Šventumas nėra populiari sąvoka mūsų visuomenėje. Kalbėti apie tai, kad esi kitoks, kad esi išskirtas, gali pasirodyti arogantiška ir įžūlu. Tačiau jei tikėjimas Jėzumi nepadaro manęs kitokio ir nepakeičia mano santykių su kitais, tai kam man tikėti? Aš esu krikščionis, nes Jėzaus pažinimas padaro milžinišką pasikeitimą mano gyvenime! Kartu su kitais krikščionimis aš turiu viltį kasdien tapti truputį panašesnis į Jėzų. Ir ne mums duota smerkti ir teisti savo draugus. Iš tikrųjų, kai mes pasirenkame krikščionio kelią, turime būti šventi savo elgesiu ir savo santykiais.
Priešingai nei mūsų amorali visuomenė, Dievas visada turėjo labai aukštus reikalavimus šventumui. Pažvelkite į Pradžios 6, 7. Nojaus dienomis Jis nušlavė daugumą žmonijos nuo žemės paviršiaus, nes jų širdys buvo piktos! Vėliau Dievas sunaikino ištisus miestus dėl jų nedorumo (Pr 19, 24-25). Tačiau kad negalvotume, jog Dievas yra išdidus ir pernelyg griežtas, Biblija sako mums, kad Jis „gailėjosi“, kad Jam „gėlė širdį“ (Pr 6, 6) ir kad net sunaikinimo akimirką Jis suteikė malonę (Pr 19,16-29). Dievas savo poelgiuose su mumis visada yra mylintis. Problema ta, kad mes nesuvokiame blogio ir nuodėmės galios, griaunančios mūsų tarpusavio santykius ir santykius su Dievu. Šventumas skirtas ir mūsų apsaugai, ir Dievo šlovei.
Dievas davė izraelitams ypatingus nurodymus dėl šventumo kalbėdamas apie mišrias santuokas su aplinkinėmis tautomis: „Nesimaišyk su jais vedybomis, atiduodamas savo dukteris jų sūnums ar imdamas jų dukteris savo sūnums, nes tai nugręš tavo vaikus nuo manęs tarnauti kitiems dievams. Tuomet VIEŠPATIES įniršis suliepsnos ant tavęs, ir Jis nedelsdamas tave sunaikins“ (Įst 7, 3-4).
Tokios ištraukos neturi tikslo įbauginti mus, kad būtume paklusnūs. Tačiau jų negalima nepaisyti. Mes gyvename daugialypėje visuomenėje. Skirtumai, pagrįsti religiniais įsitikinimais, nėra populiarūs. Mums svarbu atsiminti, kad būti krikščioniu - reiškia stengtis klausyti Dievo visais gyvenimo atvejais, o tai apima ir asmeniškus santykius, ypač santuokoje.
Neteisinga partnerystė
Apaštalas Paulius rašė bažnyčiai Korinte: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievo pasakyta: Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; aš būsiu jų Dievas, o jie bus manoji tauta“ (2 Kor 6,14-16).
Tai griežta kalba. Ji gali pasirodyti įžeidžianti ir kritiška. Bet jeigu norime įgyvendinti savo tikėjimą nuosekliai, turime viską Biblijoje priimti rimtai. Turime bandyti suvokti, kaip jos pasakojimai ir nurodymai pritaikomi mūsų gyvenimui dvidešimt pirmame amžiuje.
Žinoma, Pauliaus nurodymai siekia plačiau negu tik susitikinėjimas ir vedybos, bet nevedusiems dažniausiai draugavimas yra kovos laukas, kur jų tikėjimas patiria didžiausią išbandymą. Susitikinėjimu aš vadinu savitą, pasirinktinę santykių formą su priešingos lyties asmeniu. Tai gali būti tradicinė „berniukas draugauja su mergaite“ santykių rūšis arba labiau romantiška draugystė. Kad ir kaip ją pavadintume, ji yra tam tikru mastu išskirtinė, ar būtų viešai pripažinta, ar ne. Kaip Rašto žodžiai tinka šiai ypatingai draugystei ir vedybų galimybei?
Žinoma, mes privalėtume turėti daug draugų nekrikščionių. Krikščionys gali daug duoti ir daug ko išmokti iš nekrikščionių. Tačiau susitikinėjimas su nekrikščioniu yra visai kitas dalykas. Dievas sukūrė mus bendravimui ir bet kokie santykiai daro įtaką mūsų gyvenimui. Kuo ypatingesni santykiai, tuo daugiau jie turi įtakos mūsų gyvenimui. Mūsų pasirinkimas, vertybės, prioritetai formuojasi bendraujant su kitais. Turime būti tikri, kad subalansavus viską, mūsų glaudžiausi santykiai bus krikščioniški.
Mūsų dienomis esame linkę į susitikinėjimus žiūrėti labai nerūpestingai. Tačiau gali būti, kad kuris nors iš tų susitikinėjimų atves į vedybas. Nors susitikinėjimo tikslai yra daug platesni negu tik vedybų partnerio paieškos, dauguma vedybų prasideda nuo draugavimo.
Ar tai reiškia, kad krikščionis neturėtų net eiti pasivaikščioti su asmeniu, su kuriuo jis neketina tuoktis? Žinoma, ne! Tačiau tai reiškia, kad romantiškiems santykiams gilėjant, reikia labai rimtai pažiūrėti, į ką įsitraukiame pasirinkdami būtent šį asmenį kaip ypatingą draugą.
Pagaliau jūs galite kam nors pasakyti: „Aš noriu atiduoti tau savo gyvenimą“. Kai nusprendžiate vesti ar tekėti, jūs sakote savo būsimam partneriui: „Noriu, kad būtum visų svarbiausias žmogus mano gyvenime. Noriu puoselėti su tavim tas pačias vertybes, tikslus, dalytis tavo laimėjimais ir nesėkmėmis. Noriu, kad tu dalyvautum visuose mano gyvenimo troškimuose“. Iš esmės, kai du žmonės tuokiasi, nesvarbu, tikintys ar ne, jie vienas kitam sako: „Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas - mano Dievas!“ (Rūt 1,16).
Nuo susitikinėjimo iki vyro ir žmonos
Pasvarstykime, kas atsitinka, kai krikščionis, garbinantis Dievą, veda nekrikščionį, kuris garbina save, karjerą, materialinę nuosavybę ar gerus darbus. Krikščionis daro dvi rimtas klaidas.
Pirma, jis ar ji sako Viešpačiui: „Taip, aš atidaviau Tau savo gyvenimą, bet dabar aš ruošiuosi atiduoti save kitam, kuris tavęs nepažįsta. Jei tu man atleisi, Viešpatie, aš vėliau sugrįšiu". Kokia didžiulė tragedija! Krikščionis tyčiojasi iš Dievo, išsižadėdamas savo atsidavimo Jam, ir nusikalsta stabmeldyste, atiduodamas savo gyvenimą kažkam kitam, o ne Dievui, akivaizdžiai nepaklusdamas Dievui, kuris pasakė, kad turime tuoktis tik su tikinčiu.
Antra rimta klaida, kurią daro krikščionys tuokdamiesi su nekrikščionimis, yra ta, kad jie tiesiog patys išsižada savo gyvenimo. Krikščionys žino, ar bent jau turėtų žinoti, jog tiktai Kristuje mes galime būti unikalios, savitos asmenybės, kokie buvome numatyti. Tiktai Kristuje galime „atrasti save". Tiktai Kristuje esame tikrai laisvi, pilnutinai kūrybingi ir džiaugsmingi nepaisant aplinkybių.
Kodėl krikščioniui vesti nekrikščionį ir visa tai prarasti? „Todėl, kad jis man toks geras“. „Todėl, kad būtent apie tokią aš ir svajojau“ (žinoma, išskyrus krikščionę). „Todėl, kad aš tiesiog žinau, kad mano mylimoji (mylimasis) greit taps krikščioniu“. Kodėl? Tiesiog todėl. Kiekviena žmogiška būtybė turi daugybę pasiteisinimų. Jeigu jų neturėtume, nenusidėtume. Jeigu tas, kurį jūs mylite, nebūtų mielas, jūs nebūtumėte įsimylėjęs! Bet būti įsimylėjusiam nebūtinai reiškia vykdyti Dievo valią. Mes tikrai mylėsime tą, kurį Dievas nori, kad vestume, bet Jis nebūtinai nori, kad vestume ką nors tik todėl, kad įsimylėjome.
Pažvelkite į Laiško efeziečiams 5, 21-33. Santykiai tarp vyro ir žmonos turi atspindėti santykius tarp tikinčiojo ir Kristaus. Vyras turi mylėti žmoną tokia pat praktiška, pasiaukojančia meile, kokią Jėzus pats parodė žemėje. (Jis plovė mokiniams kojas, pagamino jiems pusryčius, mokė juos, tarnavo jiems, mirė už juos.) Žmona, savo ruožtu, turi priimti savo vyro meilę ir jai paklusti, kaip mes paklūstame Kristaus meilei. Kai vienas vedybų partneris yra nekrikščionis, santuoka gali pamėgdžioti Kristaus meilę, bet niekada negalės jos atspindėti.
Kai Dievas paliepė, kad krikščionis vestų tik krikščionį, Jis nebuvo siaurų pažiūrų ar nejautrus. Priešingai, Jis saugojo mus nuo to, kas yra antros rūšies. Jei Dievo sukurta santuoka yra nuostabi (o tokia ji gali būti), tada žmogus būtų kvailas, jei pasitenkintų kuo nors blogesniu.
Problema ta, kad „širdis už viską vylingesnė“ (Jer 17, 9), o įsimylėjęs asmuo nėra linkęs suvokti neromantiškos logikos išminties. Šitas širdies vylingumas yra rimčiausia priežastis, kodėl reikia nuspręsti nesusitikinėti su nekrikščionimis. Tiesa, kad Šventasis Raštas to aiškiai neuždraudžia. Bet juk Šventasis Raštas iš viso nekalba apie susitikinėjimus, kaip mes juos šiandien suprantame. Todėl Dievo duotos logikos šviesoje krikščionis turėtų klausti: „Jeigu aš nesiruošiu vesti nekrikščionio, kodėl turėčiau jam skirti pasimatymus?“
Draugystė siekiant evangelizuoti
„Aha, - sakote, - aš einu į pasimatymus su nekrikščioniu kaip liudytojas!“ Tikrai, jūs galite liudyti nekrikščioniui, kuriam paskyrėte pasimatymą. Tačiau jūs žaidžiate su ugnimi. Reikmė mylėti ir būti mylimam yra galinga aistra, o jūsų priedermė yra būti Kristaus vergu, o ne savo aistrų vergu (Rom 6,16-18). O jeigu įsimylėsi? Kur tada bus tavo ištikimybė? Yra daug geresnių būdų liudyti negu vaikščioti į pasimatymus su netikinčiu. Veikla grupėje, labai atsargios nenuolatinės draugystės ir pokalbiai su grupe draugų gali tarnauti šiam tikslui.
Aš susitikinėjau kadaise su nekrikščioniu norėdama jam paliudyti ir mano vienintelis liudijimas jam baigėsi draugystės nutraukimu, nes jo ketinimai buvo daug rimtesni už manuosius. Nežinau, ar jis dar sutiko krikščionį, kuris būtų pasakęs jam, kad Dievas jį myli ir priima. Aš jam tepasakiau: „Eik šalin“. Daug geriau būtų buvę, jei būčiau supažindinusi jį su savo draugais krikščionimis ir mes kartu būtume per draugystę ir meilę atvedę jį į Dievo karalystę.
„Bet, - sakysite, - aš pažįstu porą, kurie susituokė, kai tik vienas iš jų buvo krikščionis, ir netikintysis atsivertė“. Taip, kartais taip atsitinka. Gali atsitikti, kad labai jaunas krikščionis susituokia su nekrikščioniu, dar nesusidūręs su Dievo mokymu apie santuoką. Arba gali būti, kad krikščionis akivaizdžiai neklauso Dievo, tačiau Dievas iš malonės išgelbsti jį nuo nelaimės. Bet Dievo pasigailėjimas niekada nėra nuodėmės pateisinimas. „Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Nieku būdu!“ (Rom 6,1-2).
Liūdna, bet tiesa yra tokia, kad daugumoje santuokų, kur du žmonės yra labai tolimi dvasiškai, pora galiausiai suranda patį žemiausią bendrą vardiklį. Dažniausiai dvasingesnis partneris, gyvendamas su netikinčiu, pajunta tikėjimą stingstant arba net praranda jį.
Padėkite! Aš įkliuvau!
Ką daryti, jeigu jūs jau įsitraukėte į draugystę su nekrikščioniu? Ar reikia nieko nelaukiant pasitraukti?
Gali būti. Bet didesnė galimybė, kad Dievas duos jums švelnesnę alternatyvą. Pirmas žingsnis šiuo atveju būtų atsisėsti ir pagalvoti, ką gi iš tikrųjų jums reiškia jūsų santykiai su Kristumi. Ar norite būti „atskirtas Dievui", net jeigu tai reikštų skausmingą nešventų santykių nutraukimą? Ar tikrai tikite, kad Dievas jus myli? Ar tikite, kad Šventasis Raštas atskleidžia jums Dievo valią? Ar norite, kad Dievas duotų jūsų gyvenimui tai, kas geriausia, nesvarbu, ar vestumėte, ar liktumėte viengungis, ar tik stengiatės susikurti tai, ką visuomenė įsivaizduoja esant asmeniška sėkme? Žodžiu, ar jūsų gyvenimas priklauso jums, jūsų visuomenei ar Viešpačiui?
Po to, kai patikrinote save šiais klausimais, galbūt norėtumėte išsipasakoti draugui - brandžiam krikščioniui. Jums reikės visos įmanomos pagalbos, kad susidorotumėte su šia nepaprastai emociška pagunda. Kitas žingsnis galėtų būti - pasidalyti susirūpinimu su savo nekrikščioniu draugu. Galėtumėt paprašyti savo draugo krikščionio padėti jums paaiškinti Evangeliją jūsų draugui. Arba duokite savo draugui tokią knygą, kuri aiškiai pasako, kaip tapti krikščioniu. Be to, nors jūsų susijaudinimas trukdytų aiškiai apibūdinti tikėjimą Kristumi, jūsų draugas būtinai turėtų išgirsti jūsų asmenišką liudijimą.
Būtinai turite susivokti, ką darysite, jei jūsų draugas ar draugė netaps krikščioniu. Neklauskite Dievo, ar tai Jo valia, kad jūs vestumėte nekrikščionį. Jis jau pasakė jums, kad tai nėra Jo valia. Ir jeigu sakote, kad esate Kristaus sekėjas, bet sąmoningai Jo neklausote, jūsų žodinis išpažinimas yra melas. Jeigu jūsų draugas netampa krikščioniu, jūs pagal Dievo valią negalite tuoktis.
Mes galime surasti visokiausių priežasčių paneigti šią tiesą. Prieš kelerius metus pas mane atėjo jauna moteris ir pasakė man, kad ji privalo susituokti su savo nekrikščioniu draugu, nes turėjo su juo lytinių santykių. Ji panaudojo Dievo įsakymą neturėti nesantuokinių santykių, kaip priežastį ištekėti už netikinčio. Laimei, ji suprato, kad viena nuodėmė nepanaikina kitos.
Reikia pasakyti garsiai ir aiškiai: jei miegojai su kuo nors nesantuokoje, kitas teisingas žingsnis neturi būti automatiškai su tuo žmogum tuoktis. Pirmiausia reikia prašyti atleidimo gailestingojo Tėvo, kuris nori, kad mes būtume moraliai tyri. Kai būsite atitaisę artimą bendravimą su Dievu, prašykite Jo išgydymo ir klauskite, koks būtų kitas žingsnis santykiuose su jūsų draugu.
Tačiau ką galima pasakyti apie santykius, kurie yra seksualiai tyri, bet dvasiškai nesuderinami? Ar jums tęsti pasimatymus? Ar yra būdas palaikyti santykius taip, kad jie teigiamai veiktų jus abu? Norėčiau pasakyti visiškai taip arba visiškai ne, bet tai nėra taip paprasta. Dievas neduoda lengvų, užrašytų atsakymų. Visame Rašte matome atvejus, kai pasigailėjimas ir teisingumas, tiesa ir meilė atrodo neigia vienas kitą. Mums patiktų turėti vieną standartinį atsakymą viskam, bet Dievas yra per daug asmeniškas ir per daug mylintis, kad taip elgtųsi.
Priešingai, kai svarstote, kokie jūsų santykiai, saugokitės savo vylingos širdies. Nepalaikykite draugystės tik todėl, kad nenorite įskaudinti savo draugo ar draugės. Jeigu besitęsiantis romanas jums kenkia, verčiau sukelti išsiskyrimo skausmą negu nuliūdinti Viešpatį Dievą.
Apsvarstykite, kokį poveikį turi šie santykiai jums ir jūsų draugui. Ar jūsų draugas rodo tam tikrus artinimosi į krikščionybę požymius? Ar santykiai padeda, ar kenkia jūsų draugo supratimui apie tai, koks yra Dievas? Ar santykiai praturtina jūsų paties vaikščiojimą su Dievu, ar išsekina jūsų jėgas? Ar jūsų artimiausi krikščionys draugai padrąsina jus tęsti draugavimą, ar ragina sustoti? Jeigu šie klausimai sukelia jums rimtų abejonių, jums reikėtų išsiskirti, ir greitai.
"Ganytojas",2007-07-21
Bus daugiau