Kūnas kaip ikona
1901-12-13 / Rūta POCIUTĖ
Ikona – vaizdžiai perteiktas Dievo Žodis, griežtais kanoniniais simboliais užrašyta teologija. Ikoną reikia mokėti „skaityti“, antraip ji mažai ką reikš. Mūsų lytiškas kūnas, pats lytinis aktas sukurtas būti ikona, atvaizdu, ženklu, nukreipiančiu į kai ką daugiau – slėpinį, visiškai pranokstantį patį ženklą. Turbūt ne dažnai taip mąstome apie savo kūną, juolab – apie lytinius santykius...
Gal ne visai padoru ar jauku mąstyti apie savo kūną, lytinę meilę, ypač jei esi tikintis ir mėgini gyventi dvasingai. Kaip suprasti, priimti savo kūniškumą ir su juo gyventi, kaip žvelgti į lytinį potraukį ir lytinius santykius, aistrą? Kokią reikšmę tai turi Dievo plane? Gal reiktų ignoruoti savo lytiškumą visai neatsižvelgiant į tai, koks yra mano pašaukimas – gyventi santuokoje ar laikytis celibato, aukštinant visa, kas dvasiška, ir menkinant tai, kas kūniška, neva lytiškas kūnas esąs tik visokio netyrumo šaltinis, o lytinis aktas – kažkas negarbingo, slapta keliančio kaltės jausmą? Antraip ar šv. Paulius Korinto bendruomenei būtų pasakęs: „...jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti“ (1 Kor 7, 9)? Ar santuoka išteisina geismą? Kaip tai susiję su šventumu? Ar santuoka skirta tik tiems, kurie nesugeba susilaikyti? Ir apskritai, ar svarbiausia – susilaikyti?
Kaip suprasti Bažnyčios draudimus, apribojimus, susilaikymus? Juk Dievas trokšta mums šventumo, laisvės, meilės, džiaugsmo ir viso ko išsipildymo, o ne kompleksų ir neurozių apkartinto nevisaverčio gyvenimo. Juk Kristus yra pasakęs: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Nors ir labai nedrąsiai, mūsų širdis nujaučia, jog lytiškam kūnui Dievo plane tenka ne šalutinė ar nesvarbi (jau nekalbant apie nuodėmingą ir vengtiną), bet esminė vieta... Tačiau daugybė prietarų, tabu, baimių, susidūrus su savo pačių kaip vyrų ir moterų kūno slėpiniu, tuoj pat sukelia įtarių dvejonių ir nutildo tai, kas nujaučiama tik širdimi.
Krikščionybė neatmeta kūno
Priešinti kūną ir sielą, manyti, kad visa, kas kūniška, yra pirmapradės nuodėmės padarinys, kad kūnas – blogio ir visokių geismų šaltinis, kad jis įkalina Dievop besiveržiančią sielą ir yra prigimtinė kliūtis gyventi dvasingai, todėl jį reikia pranokti, iš jo išsivaduoti, – visa tai iš esmės prieštarauja krikščioniškajam mokymui. Radikaliai kūną nuo sielos atskirianti dualistinė žmogaus samprata, skirtingai vadinama įvairių filosofinių mokyklų, egzistavo visais amžiais. Vakarų kultūrą labai paveikė platoniškoji antropologija, kuri vieninteliu geru ir vertingu dalyku laikė žmogaus sielą, tik mirties akimirką išsilaisvinančią iš visokio ribotumo ir blogio šaltinio – materijos. Platonikui kūno prisikėlimas amžinybei reiškė didžiausią nesusipratimą – sielos kalėjimo įamžinimą.
Vakarų kultūroje naują dualistinio mąstymo pradžią įžiebė Descartes’as savo garsiuoju posakiu: „Mąstau, vadinasi, esu.“ Nuo tada žmogus tapatina save tik su mąstančiu, vidiniu „aš“, visiškai atskirtu nuo kūno ir juslių, kurie lieka įtartinoje išorėje. Vienintelis patikimas ir tikras dalykas esąs mąstymas, tampantis visos žmogaus egzistencijos, santykių su savimi ir aplinkiniu pasauliu atskaitos tašku. Kūnas lieka tik objektas, o subjektas – mąstantis „aš“ – manipuliuoja juo kaip ir kiekvienu daiktu. Viskuo, tik ne savo mąstymu abejojantis žmogus atsigręžia į save kaip į būties ir prasmės centrą, šaltinį, užsisklendžia savo mąstyme ir jį pasitelkdamas susikuria savo pasaulį, užuot per kūną ir jusles išėjęs iš savęs, atsigręžęs į patirtį, priėmęs duotą aplinką, skirtą tikrovę, atsigręžęs į kitą ir per santykį su juo atradęs ir pažinęs patį save. Kad ir toks paprastas klausimas: aš turiu kūną ar esu kūnas? Štai čia ir paaiškėja dualistinis mąstymas. Jeigu save tapatinu tik su mąstančia siela, tik su vidiniu, dvasiniu žmogumi, tai ir kūną turiu, kaip turiu ir kitus daiktus. Dualistinė žmogaus samprata, atskirianti sielą nuo kūno, neišvengiamai nuasmenina, nužmogina bei sudaiktina žmogų ir veda į savęs bei kito vartojimą. Tai aklavietė, iš kurios žmogus, giliai širdyje nujausdamas, jog tai neteisinga, bando išsivaduoti.
Visais laikais krikščionybė buvo gundoma „sudvasinti“ žmogiškumą, dvasią laikyti „gera“, o kūną „blogu“ ir jį atmesti, ir jai ne visada pavykdavo atsilaikyti. Tačiau dualistinė žmogaus samprata nėra biblinė. Biblinis žmogus yra vientisas, kaip kūnas ir dvasia. Svarbu išlaikyti esminį skirtumą tarp dvasios ir materijos ir lygiai taip pat svarbu pabrėžti gilią šių dviejų tikrovių vienybę tiek žmogiškajame, tiek dieviškajame slėpinyje. Žmogus nėra dvasia, „įsprausta“ kūne, bet įkūnyta dvasia, arba sudvasintas kūnas. Apie sielą ir kūną galima mąstyti tiktai kartu – tai ir yra žmogus. Todėl esame kūnas, kad jis išreiškia dvasinę žmogaus tikrovę.
Negana to, krikščionybė ne tik „nenukūnina“ žmogaus, bet skelbia Žodį – gryną Dvasią, Amžinąjį Dievą, Esantį anapus visokio patyrimo ir suvokimo – tapusį kūnu! Nuo amžių būdamas slėpinys, Dievas žmogui apreiškiamas per kūną ir kūne! Pats Dievo Sūnus ne paniekina kūną, bet įsikūnija, prisiima žmogiškąją prigimtį, kad ją atpirktų Meilės kryžiumi, ir su visu perkeistu kūnu grįžta į dievišką šlovę, kurią „[yra] turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17, 5), kad ir mes, prisikėlę sukūnu, būtume ten, kur ir Jis... Taigi, kaip sakoma Katalikų Bažnyčios katekizme (1015), „kūnas yra išganymo ašis“. Kristaus kūnas tampa vartais, atsivėrusiais mums į Tėvo namus – pačią amžinojo Dievo Širdį.
Vis dėlto krikščioniškoji mintis apie kūną ir jos plėtotė nuspalvinta paradoksais. Iš vienos pusės, krikščionybė, kaip nė viena kita religija, išaukština kūną – juk jis yra Dievo Dvasios šventovė; ji kuo puikiausiai įtraukia kūną į liturgiją. Kenčiantis kūnas taip pat netrukus įprasminamas Kristaus kryžiuje. Tačiau susidūrus su lytiškumu ir lytiniu malonumu, kūnas nėra taip paprastai susiejamas. Ilgus amžius, su retomis išimtimis, Bažnyčios autoritetai nejaukiai nutildavo šio slėpinio akivaizdoje, gana įtariai į jį žvelgdami ir net abejodami moraline lytinio akto verte, esą tai mažų mažiausiai lengva nuodėmė, pateisinama vien santuoka kaip Kristaus įsteigtu sakramentu...
Santuokos teologija buvo išplėtota tik Vatikano II Susirinkime, o kulminaciją Bažnyčios mokymas apie kūną, lytiškumą, santuoką, lytinę meilę pasiekė autentiškose ir giliose popiežiaus Jono Pauliaus II įžvalgose, paskelbtose įvairiuose jo dokumentuose ir ypač veikale „Kūno teologija“. Tai pirmų penkerių (nuo 1979 m. rugsėjo iki 1984 m. lapkričio) jo pontifikato metų trečiadienio audiencijų mintys, surinktos į vieną kūrinį. Jono Pauliaus II biografas amerikietis George’as Weigelis šį veikalą apibūdino kaip „vieną drąsiausių žingsnių katalikų teologijoje per keletą amžių“, kaip „teologinę laiko bombą, užprogramuotą sprogimui, atnešiančiam stulbinamų padarinių... turbūt dvidešimt pirmame amžiuje“. Popiežiaus įžvalgos apie lytinę meilę grindžiamos Biblija, apreikštuoju Dievo Žodžiu ir turtinga sužadėtinių bei sutuoktinių pastoracijos patirtimi, todėl taip giliai paliečia žmogaus širdį, atliepia ją ir išlaisvina mylėti. „Kūno teologija“ nėra vien pamąstymai apie lytinius santykius ir santuoką. Tai nuodugnus žvilgsnis į žmogaus kūno, kuris būdamas vyriškas arba moteriškas visada yra lytiškas, prasmę, jo reikšmę Dievo plane žmogui nuo pat sukūrimo pradžios iki visiško išsipildymo laikų pabaigoje. Atskleidžiant šį dieviškos Meilės planą žmogui, lytiškas kūnas suvaidina esminį vaidmenį, aiškiausiai apie jį prabyla. „Kūno teologija“ nėra tik apibendrintas popiežiaus veikalo pavadinimas. Tai pati krikščionybės esmė: Dievo slėpinys atskleistas žmogiškajame kūne – visa Evangelija yra kūno teologija.
Kūnas kaip ikona
Grįžkime prie kūno palyginimo su ikona. Vienas svarbiausių Jono Pauliaus II „Kūno teologijos“ teiginių skelbia: „Kūnas ir tik kūnas daro regima tai, kas neregima: dvasiška ir dieviška. Jis sukurtas, kad perteiktų regimajame pasaulyje slėpinį, nuo amžių paslėptą Dieve, ir būtų jo ženklu.“ Vadinasi, kūnas yra ženklas: jis išreiškia, atvaizduoja žmogaus dvasią, vidinį asmens pasaulį; negana to – kūnas yra regimas paties Dievo slėpinio ženklas.
Amerikietis Christopheris Westas, „Kūno teologijos“ komentatorius, knygoje „Kūno teologija pradedantiesiems“ (ji netrukus pasirodys ir lietuviškai) rašo: „Kelti klausimus apie žmogaus kūno prasmę reiškia pradėti gaivinančią kelionę, vedančią <...> nuo žmogaus kūno prie lyčių skirtingumo slėpinio; nuo lyčių skirtingumo slėpinio prie švento bendravimo „viename kūne“ paslapties; nuo šio susivienijimo „viename kūne“ paslapties prie Kristaus šventojo bendravimo (komunijos) su Bažnyčia (žr. Ef 5, 31–32) slėpinio; ir nuo šventos Kristaus ir Bažnyčios komunijos prie Amžinojo Tėvo, Sūnaus ir Dvasios švenčiausiojo bendravimo. Trumpai tariant, mąstydami apie giliausią žmogaus lytiško kūno prasmę, prisiliečiame prie paties Dievo slėpinio.“
Tačiau kūnas nėra dieviškas, lytiniai santykiai irgi nėra dieviški. Tai – tik dieviškojo slėpinio ikona. Ikonos yra šventos būtent dėl jose atvaizduojamo slėpinio, kuris jas be galo pranoksta. Pamiršus, kad ikona (lytiškas kūnas) kreipia į tai, kas yra nepalyginti daugiau, kyla grėsmė pradėti garbinti ją pačią ir pulti į stabmeldystę. Būta meto, kai Bažnyčioje, mėginant apsaugoti tikinčiuosius nuo stabmeldystės nuodėmės, ikonos buvo masiškai ir sistemingai naikinamos. Svyravimai tarp dviejų kraštutinumų – stabmeldiško dievinimo ir niekinimo – matomi ir kalbant apie lytiškumą. Tačiau Jonas Paulius II drąsiai skelbia: kūno, lytinių santykių nereikia nei niekinti, nei sudievinti, jiems tereikia sugrąžinti tikrąją ikonografinę reikšmę.
* * *
Kokia yra giluminė žmogaus įkūnijimo prasmė, kokia yra lytiškumo ir lytinio akto reikšmė Dievo išganymo plane žmogui nuo pat jo sukūrimo iki atpirkimo Kristuje ir galutinio tikslo amžinybėje išsipildymo; kaip išgyventi savo lytiškumą, kad jis pašventintų ne tik mane, bet ir visą Bažnyčią, – apie tai kviečiame skaityti Jono Pauliaus II „Kūno teologiją“ pristatančių straipsnių serijoje kituose „Artumos“ numeriuose. Pamatysime nuostabaus grožio Dievo mintį kuriant lytišką žmogų. Santuokinė analogija nuo pirmų iki paskutinių eilučių driekiasi per visą Šventąjį Raštą, o žmogaus lytiškumo prasmė skleidžiasi ir pildosi per galutinį jo tikslą – pasiekti amžiną Sužadėtinės vienybę su Kristumi.
Šeimos ir santuokos teologijos magistrė, Rūta POCIUTĖ
Šaltinis: Žurnalas "Artuma", 2009 m. vasario mėn.
