Pirmas žingsnis narkotikų prevencijoje - tėvų bendravimas su vaikais
1901-12-13
Ką daryti, jei sužinojote skaudžią tiesą, kad jūsų vaikas įsipainiojo į narkotikus? Neretai šeimos tyliai kenčia užsidariusios savo skausme, nežinodamos, ko imtis. Narkotikų kontrolės departamento prie LRV išplatintame pranešime teigiama, kad tėvų vaidmuo prevencijoje yra pats svarbiausias. Praktika rodo, kaip šeima gali suformuoti augančio žmogaus pasitikėjimą savimi, išmokyti jį spręsti problemas ir gyventi visavertį gyvenimą.
Reikia ugdyti gyvenimo įgūdžius
Tėvų pareiga yra rūpintis vaikų užimtumu, jų gyvenimo ir socialinių gyvenimo įgūdžių ugdymu. Narkotikų kontrolės departamento prie LR Vyriausybės direktorė dr. Audronė Astrauskienė teigia, jog šeimos narių bendravimas ir tėvų dėmesys savo atžaloms visų pirma moko vaikus greičiau prisitaikyti visuomenėje ir pozityviai elgtis kasdieniame gyvenime. Ugdant sveiką gyvenimo būdą, vaikai lengviau išmoksta įveikti stresą ir teisingai priimti sprendimus.
„Ypač paauglystėje yra būdingi nuostatų ir elgesio pokyčiai, susiję su asmenybės brendimu bei asmeninio tapatumo paieškomis, – aiškina A. Astrauskienė. – Būtent šiame amžiuje formuojasi vaiko gyvenimo perspektyvos, stengiamasi pažinti save ir savo galimybes. Vaikui labai svarbūs tampa ne tik tėvai ar pedagogai, bet ir bendraamžiai, kurie jam pasiūlo naujų ir ne visada visuomenėje priimtinų gyvenimo normų.
Gyvenimo įgūdžių ugdymas ypač svarbus vykdant psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją. Veuksminga prevencija šeimoje – tai ne vien informacijos teikimas, o normų nustatymas ir vaikų pasitikėjimo pelnymas.
Tėvai vengia kalbėti savo vaikams
Naujausi „Eurobarometro“ duomenys rodo, kad Lietuvoje silpniausia grandis ir yra jaunimo bendravimas su tėvais, kurių vaidmuo prevencijoje yra pats svarbiausias. Iš visų Europos šalių Lietuvoje jaunimas apie narkotikus ir jų vartojimą mažiausiai kalba su tėvais ir artimaisiais – tik 16 proc. (15–24 m.). Beveik penktadalis šia tema bendrauja su draugais. Tuo tarpu Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje 41 proc. apklaustųjų informacijos gauna iš šeimos.
„Galime daryti prielaidą, kad dėl didelio užimtumo ar atsakomybės stokos tėvai mažiau bendrauja su vaikais, ir jų ugdymo įtaka mažėja. Vaikai tuomet informaciją kaupia iš kitų šaltinių. Neigiamą poveikį jaunimo nuostatoms ir elgsenai tuomet gali turėti filmai, reklama žiniasklaidoje, internetas ir pan. Todėl visų pirma būtina ugdyti vaikų gebėjimą atsispirti šioms įtakoms“, – tvirtina direktorė.
Patys tėvai dažnai pripažįsta, kad kalbėti apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą su savo vaikais jiems trūksta kompetencijos. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, daugelis jų su palengvėjimu nusimeta dalį atsakomybės – juk dabar visą jų vaiko ugdymo darbą, taip pat ir prevenciją, atliks mokykla. Taip galvoti išties paranku, tačiau labai klaidinga. Kita tėvų klaida – mėginimas bet kokiomis sąlygomis vaiką „apsaugoti“. Tačiau „apsaugoti“ – nereiškia auginti vaiką šiltnamio sąlygomis ir izoliuoti jį nuo realaus gyvenimo, kurio neatsiejama dalis – įvairios problemos.
Kaip tobulinti žinias?
Priežastys, galinčios paskatinti vaiką pabandyti psichoaktyviųjų medžiagų, gali būti labai įvairios, todėl kiekvienas tėvas turi domėtis, ką daryti, kad jo vaikas nepradėtų vartoti kvaišalų. Narkotikų kontrolės departamentas pateikia praktiškų patarimų, kaip elgtis tėvams ir ką kalbėti, kad vaikas nepradėtų vartoti narkotikų.
Bendraukite
Daugiau bendraukite su vaiku, domėkitės ne tik jo mokslais, bet ir pomėgiais, interesais, draugais, svajonėmis. Net ir būnant labai užsiėmus, laiko ir dėmesio vaikui skyrimas, gerų tarpusavio santykių puoselėjimas – puiki investicija į ateitį be narkotikų. Jau nuo pat vaikystės ir ankstyvos paauglystės pradėkite kalbėtis su vaiku apie tabaką, alkoholį, narkotikus. Jūsų valia spręsti – ar pristatysite šią problemą iš savo „varpinės“ kaip silpnos asmeninės moralės rezultatą ir gąsdinsite baisiais padariniais, ar pasistengsite įsijausti į jaunų žmonių kailį ir išsiaiškinti, kuo juos taip traukia narkotikai. Pirmuoju atveju jūs, galimas daiktas, tik dar labiau nutolsite nuo savo vaiko ar net tapsite priešu, tuo tarpu pasirinkus antrąjį variantą būti išgirstiems tikimybių kur kas daugiau.
Pasitikėkite ir pelnykite pasitikėjimą
Gerbkite vaikų jausmus, domėkitės jų problemomis ir pomėgiais. Užuot sakę, kad tai smulkmenos, kvailystės ar nesąmonės, išklausykite, ką jie sako. Pastebėję, kad vaikui kas nors itin sekasi (pvz., darbas kompiuteriu, šokiai, konstravimas), paprašykite, kad išmokytų ir jus. Dažnai kartokite: kad ir kas atsitiktų, kad ir kaip jis pasielgtų, jūs jo neatstumsite. Visa tai padės įgyti vaikų pasitikėjimą, jie jausis drąsiai išsakydami savo problemas ir jūs laiku galėsite jiems padėti.
Nekritikuokite be reikalo
Nemoralizuokite ir negąsdinkite, o paaiškinkite vaikams, kodėl vienoks ar kitoks elgesys yra pavojingas, nepageidautinas. Kritikuokite vaiko poelgį, netinkamą elgesį, bet ne jį patį. „Tu kvailas, tinginys, nemokša“ tikrai nėra tie žodžiai, kuriais turėtumėte kreiptis į vaiką. O štai sakydami – „Tu pasielgei neteisingai, netinkamai, neapgalvotai, negerai“, – padėsite vaikams išsiugdyti savivertės jausmą. Nepamirškite pagirti ir apdovanoti už tinkamą elgesį.
Mokykite socialinių įgūdžių
Gebėjimas spręsti konfliktus, priimti sprendimus, mokėjimas pasakyti „Ne“, kritinis ir kūrybinis mąstymas, psichologinis atsparumas – visa tai padės vaikui išvengti daugelio problemų, o susidūrus su jomis – jas išspręsti.
Ugdykite vertybes
Vaikas turi įsisąmoninti, kokios yra jo šeimos vertybės ir elgesio lūkesčiai. Nuolat diegdami socialinius, moralinius, dvasinius (jei jums priimtina – ir religinius) principus, ilgainiui išugdysite tvirtus vaiko moralinius įsitikinimus. Juos įsisąmoninęs, jis ir pats nesunkai ras priežasčių, kodėl narkotikams reikėtų sakyti „Ne“.
Pažinkite vaiko draugus
Domėkitės, kur ir su kuo vaikas leidžia laiką, stenkitės susipažinti su jo draugais ir jų tėvais. Tačiau neperlenkite lazdos – užuot griežtai nusprendę, su kuo vaikas gali bendrauti, o su kuo ne, skirkite laiko kalbėtis apie tai, kas yra geras draugas. Žmogus, su kuriuo vienija bendros vertybės, kuris gerbia kito nuomonę ir jausmus, kuriuo galima pasitikėti, ir yra tikras draugas. Žinodami tai, vaikai supras, kad tariami „draugai“, kurstantys vartoti alkoholį ar narkotikus, apskritai nėra draugai.
Rūpinkitės vaiko laisvalaikiu
Laikas po pamokų, ypač jei vaikas neturi kuo užsiimti, yra itin „palankus“ griebtis žalingų įpročių. Todėl rūpinkitės, kad laisvą laiką vaikas skirtų naudingai, malonumą teikiančiai veiklai, pavyzdžiui, sportui, muzikai, dailei. Tikėtina, kad nukreipdamas visą energiją mėgstamiems pomėgiams, vaikas turės mažiau paskatų domėtis žalingais įpročiais. Be to, būtinai raskite progų ir patys pabūti su vaiku – tam puikiai tinka bendros šeimos išvykos, savaitgalio pietūs ir pan.
Kaip su vaiku kalbėtis, jei jis jau vartoja narkotikus?
Labai svarbu suprasti, kaip padėti vaikui, jei jis jau vartoja narkotikus. Kalbėti apie narkotikus su vaiku gana sudėtinga, tačiau tai yra būtina.
Venkite klausimo „kodėl?”
„Kodėl?” yra blogiausias dalykas, kurį galite pasakyti savo vaikui, sužinoję, kad jis bandė ar vartoja narkotikus. Tai akimirksniu išprovokuoja gynybinę jo reakciją. Be to, paauglys iš tiesų gali aiškiai nežinoti, kodėl pradėjo ar galvoja pradėti vartoti narkotikus. Klausimai turėtų būti atsargesni, stenkitės išsiaiškinti: „kaip?”, „kada?”, „ką?”, „kur?” Tai padės palaikyti pokalbį, o ne tik sulaukti atsakymo „taip” arba „ne”.
Neieškokite kaltininkų
Tėvai paprastai svarsto, kas galėtų būti kaltas, kad jų vaikas pradėjo vartoti narkotikus. Kartais visa kaltė suverčiama pačiam paaugliui, neretai kaltinami narkotikų prekeiviai, dar dažniau manoma, kad ko nors imtis turėtų mokykla. Tačiau žarstymasis kaltinimais nepadės pasijausti geriau. Norint apsaugoti savo vaikus nuo narkotikų, padėti jiems, svarbu patiems suprasti, kodėl jaunimas vartoja narkotikus, kokių pojūčių jie sukelia. Suaugusieji, kurie galvoja, kad jaunimas vartoja, nes „yra pasileidęs, nebežino, ko norėti“, „neturi užsiėmimo“ ir „jei tik panorės, galės mesti vartoti“, tikrai negalės padėti.
Būkite pasirengę klausytis
Pokalbiui su vaiku reikia nepagailėti nei laiko, nei kantrybės. Įsitikinkite, kad nieks nepertrauks jūsų pašnekesio. Kalbą pamėginkite pradėti iš anksto apgalvota įžanga, kuri turėtų skambėti kuo natūraliau. Pavyzdžiui, lyg tarp kitko užsiminkite apie neseniai skaitytą straipsnį ar matytą filmą apie narkotikus. Jei vaikas „užsikabins” už šios temos, būkite pasirengę jį išklausyti.
Pokalbiui vaikai niekada ne per maži
Jei mažas vaikas savo kalboje pamini narkotikus, atsargiai paklauskite, ką jis apie tai žino. Pasakykite, jog norėdamas sužinoti daugiau, visada gali kreiptis į jus ir paprašykite, kad pasisakytų, jei kas nors jam pasiūlys pamėginti narkotikų. Paauglystės laikotarpiu vaikai tampa itin pažeidžiami ir stipriai priklausomi nuo draugų įtakos. Tuo tarpu tėvų kaip suaugusių asmenų autoritetas ir pasitikėjimas jais ženkliai smunka. Todėl svarbu, kad kalbėdami apie narkotikus nesistengtumėte gudrauti ir atrodyti „kieti”. Taip galite prarasti paauglio pasitikėjimą anksčiau nei spėsite apskritai jį pelnyti.
Leiskite vaikui išsikalbėti
Nesitikėkite, kad vaikas automatiškai sutiks su tuo, ką sakote, tad būkite pasirengę išklausyti ir jo nuomonę. Turite klausytis, ką sako vaikas, ypatingą dėmesį kreipdami į jo jausmus. Nebijokite klausti, aiškintis – kuo daugiau suprasite, tuo lengviau bus spręsti problemą. Jei patys esate pabandę narkotikų, gerai pagalvokite, kaip apie šią savo patirtį papasakosite vaikui. Paprašykite, kad jūsų vaikas savais žodžiais paaiškintų, kodėl vartoja narkotikus. Gali paaiškėti, jog tai daryti jį verčia toli gražu ne problemos šeimoje ar mokykloje. Narkotikų vartojimas gali būti noro viską išmėginti ar paaugliško maišto padarinys. O gal narkotikai jūsų vaikui tiesiog yra nesunkiai prieinami?
Nustatykite aiškias elgesio ribas
Svarbu ne tik tai, kad jūs žinotumėte, ką jaučia ir galvoja jūsų vaikas. Jam taip pat turėtų būti aiški jūsų pozicija bei šeimoje galiojančios taisyklės: ką leidžiama daryti namuose, kam tėvai pritaria/nepritaria, ar vaikas bus palaikomas nepriklausomai nuo to, kaip pasielgs? Tik esant aiškioms leistino elgesio riboms, vaikas suvoks, kad, jas peržengęs, gali tikėtis atitinkamos tėvų reakcijos.
Kanapės nėra „lengvas ir nekaltas narkotikas
Didelę įtaką pabandyti kanapių turi plačiai tarp jaunų žmonių paplitęs klaidingas mitas, jog „kanapė – lengvas narkotikas“. Tačiau kanapių žala moksliniais tyrimais įrodyta neginčijamai – kanapės yra vienas iš daugiausia psichinių sutrikimų sukeliančių narkotikų, turintis ypač daug pražūtingų pasekmių augančiam organizmui. Jūsų vaikui svarbu žinoti, kad net ir atsitiktinis kanapių rūkymas yra grėsmė jo tolesniam psichologiniam vystymuisi, psichikos sveikatai. Įrodytas stiprus kanapių poveikis ir fiziniam vystymuisi: silpsta imuninė sistema, sumažėja augimo hormono gamyba, sulėtėja paauglių fizinė raida, sutrinka lytinių hormonų balansas. Nuolatinis kanapių vartojimas sukelia apatiją, siaurina interesų ratą, skatina vaikišką mąstymą, slopina norą tobulėti, vartojant kanapes tiesiog kvailėjama. Tokios išvados pagrįstos šiuos narkotikus vartojusių asmenų tyrimais.
Sintetiniai narkotikai – patys negryniausi
Pagal sudėtį tokie sintetiniai narkotikai kaip amfetaminas ir ekstazis yra bene patys negryniausi narkotikai. Pastaruoju metu vis populiariau gaminti šiuos narkotikus pridedant kofeino ar kitų pigių medžiagų. Būtent dėl neaiškių ingredientų amfetamino ir ekstazio vartojimas neretai tampa savotiška loterija, nes nė vienas jų vartotojas negali žinoti, ką jis iš tiesų vartoja ir kokių šalutinių poveikių tai gali sukelti. Tokiu būdu ypač išauga rizika sveikatai. Jei aktyvų savaitgalį, tarkim, naktiniame klube vartojami sintetiniai narkotikai, paprastai pirmadienį ar antradienį atsiranda didelis nuovargis, nervingumas, irzlumas, nepastovus minčių srautas, nenuosekli kalbėsena, nerimas ir panika. Šie požymiai gali būti laikomi tam tikrais įspėjamaisiais ženklais, kad vaikas svaiginasi sintetiniais narkotikais.
Nuraminkite
Jei vaikas turi problemų dėl narkotikų, jam svarbu žinoti, kad susilauks iš jūsų visokeriopos pagalbos – visada atsakysite į jam rūpimus klausimus, padėsite ištverti sunkias akimirkas. Nors turite nuolat vaikui priminti, jog pasitikite juo, nebijokite išreikšti nusivylimo, jei šis pasitikėjimas nepateisinamas. Būkite pasiruošę pasipriešinimui. Jūsų vaikas gali supykti. Turėkite omenyje, kad jūsų vaikas gali mėginti manipuliuoti jumis. Bet kuriuo atveju, įtariant, jog vaikai vartoja narkotikus, negalima jų užsipulti – narkotikų vartojimo požymius ypač sunku tiksliai įvertinti. Visais atvejais rekomenduojama konsultuotis su specialistais.
Pagalba
Narkotikų kontrolės departamentas prie LR Vyriausybės primena, kad įtariantys, jog jų vaikai vartoja narkotikus, tėvai gali kreiptis į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio priklausomybės ligų centrus, kuriuose testavimas dėl narkotikų vartojimo atliekamas nemokamai. Tėvai pagalbos ir patarimų taip pat gali kreiptis į visuose Lietuvos miestuose veikiančius psichikos sveikatos centrus, mokyklose dirbančius socialinius pedagogus, psichologus arba skambinti į nemokamas psichologinę pagalbą bei informaciją teikiančias telefono linijas (jaunimo linijas, sveikatos specialistų linijas, paguodos linijas). Visų gydymo ir konsultacinių įstaigų kontaktus, psichologinės pagalbos telefono linijų numerius galima rasti Narkotikų kontrolės departamento interneto svetainėje www.nkd.lt.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-02-26