Daiktai
1901-12-13 / Laura Aleknienė
Motinos užrašai
Yra daiktų, kurie kvepia rankomis. Žmonių, kurie juos kūrė, kurie mylėjo. Yra daiktų, kurie turi kvapą – fabrikų. Tiesa, turėdami mylintį šeimininką, pastarieji irgi kartais pakvimpa meile.
Bandau apsidairyti ir užuosti daiktų kvapą savo namuose. Čia daug daiktų. Vieni jų – tie, be kurių sunku išsiversti, kiti – tie, kurių galbūt prireiks, dar kiti – tie, kuriuos kas nors padovanojo. Čia dar yra ir daug žaislų...
Visi auginantys vaikus turbūt esame pastebėję, kad nauji žaislai vaikams esti įdomūs tik kurį laiką, paskui jiems belieka namuose laukti to vienintelio žiemos vakaro, kai bus prisiminti ir ištraukti. O tą ypatingąjį žiemos vakarą imu ir pagalvoju, kad norėčiau žaisti ligoninę (nežinantiems paaiškinu, kad tai nuostabus žaidimas, kai gydytojais žaidžiantys vaikai masažuoja, tepa aliejais savo tėvams ligoniams nugaras, rankas, kojas, neša į lovą arbatos...). Man atrodo, yra labai aiški riba, kiek žaislų mažieji gali prisotinti meile.
O kad mažiausiesiems išvis nereikia žaislų, žino beveik visi. Tiesą sakant, mažyliams net ir kvepiantys meile žaislai nekelia didelio susižavėjimo. Jiems reikia tikro gyvenimo – būti tikrais tikrų spintelių atradėjais, tikrų šaukštų muzikantais, tikrų šiukšlių degustatoriais... Kaip gaila, kad šį tikrą gyvenimą mes linkę pakeisti dirbtiniu žaislų pasauliu, neretai teturinčiu vien fabrikų kvapą.
Iš tikrųjų visi vaikai labai nori būti tikri. Menininkai, architektai, vyrai ir žmonos, meistrai, virėjai, mamos ir tėčiai. Tad ir žaislai, ko gero, turėtų būti tokie – padedantys būti tais tikraisiais.
O ką daryti su visomis visai nepraktiškomis smulkmenomis ar netgi „didmenomis“, kurias kažkas su meile rankomis darė ir dovanojo?
Štai su dukra ir sūnumi ruošėmės į jų draugės Rusnės gimtadienį. Vaikai visą dieną triūsė prie rankdarbių – siuvo, kirpo, piešė dovanėles. Įdėjo visą širdį. Šalia savo rankomis darytų, truputį kreivų, įdėjome ir pirktą žaidimą. Grįžtant dukra liūdnai atsiduso: „Mama, Rusnė apsidžiaugė tik žaidimu.“ Ir kaip ji nušvito, kai papasakojau tai, ko ji nematė ir negirdėjo: kad Rusnė paprašė mamos prisiūti mūsų darytąją boružėlę prie kepurės, kad dukros pieštas piešinys kabo ant Rusnės šaldytuvo!
Mano senelis buvo geras meistras, tad mano mergautiniame kraityje buvo nemaža jo darytų daiktų. Kai krausčiausi iš gimtųjų namų, susirinkau užgyventą turtą, taip pat ir senelio palikimą. Vienas tokių daiktų buvo dėklas juostoms dėti. Jame tilpo 300 juostų, o kiekvienas tarpelis joms susidėti buvo padarytas nepaprastai kruopščiai. Šis daiktas man buvo visiškai nebereikalingas, nes juostas jau buvo pakeitę kompaktiniai diskai. Ilgai kankinausi, mąstydama, ką su juo daryti. Ir vieną akimirką suvokiau, kad mano senelis įdėjo labai daug nesavanaudiškos meilės ir tikrai nenorėtų, kad aš tempčiausi kažkokį daiktą per gyvenimą, kaip katė pūslę. Geriau „tempsiu“ gražų prisiminimą ir maldą, negu sunkų nereikalingą daiktą, užimantį vietos ne tik namuose, bet ir viduje. Mat, regis, kuo daugiau namuose daiktų, tuo mažiau tvarkos – taip pat ir juose gyvenančiųjų galvose.
Neseniai šventėme draugų vestuves. Jie visų svečių paprašė trijų dovanų: maldos, vaišių bendram stalui ir ko nors bendrai šventei – dainos, vaidinimo, žaidimo. Stalai lūžo ir be galo kvepėjo rankomis – svečių rankomis. Jaunavedžiai neparsivežė nei vokų, nei kalno daiktų. Grįžo tik įmirkę meilės kvapu.
Tikrai, argi nenuostabiausia dovana yra malda? Visiškai neapčiuopiama, nedaiktiška, nematoma, kartais nė pats nežinai, kad ją gavai. Mūsų vaikai dabar atranda šią dovaną. Tereikėjo porą kartų pamatyti nušvitusius draugų veidus, kai pasakėme, kad už juos pasimelsime. Vaikai suprato, kad žmonės labai nori maldos. Kartais labiau nei dovanos.
Kai per mūsų mažosios krikštynas kunigas davė atsiminimo dovanėles, kiti pasikrikštijusieji gavo šv. Faustinos regėto Jėzaus paveikslėlius. Mes gavome maldaknygę. Turbūt kviečiančią ne turėti, o veikti.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2010-11-20