Šeimos knyga
1901-12-13 / Nida Matiukienė
Knygynuose pasirodžius pirmosioms prisiminimų apie vaiką knygelėms, panorau tokią įsigyti. Tačiau pavarčius vis nusivildavau: ūgis, svoris, akių spalva ir panašiai. Prisiminiau, kad man ne taip ir rūpėjo "koks buvo oras, kai mane parsivežė iš ligoninės". Tačiau būtų be galo įdomu išgirsti kažką unikalaus apie savo charakterį, ypatybes, reakcijas ir visus artimuosius, kurie mane supo. Taigi, nusipirkau paprastą knygą užrašams ir pradėjau ją aplikuotu užrašu "Šeimos knyga". Pradėjau nuo tėvelių susipažinimo dienos, vestuvių, pirmo vaiko gimimo.
Dabar vaikai dažnai prašo paskaityti Šeimos knygą. Sugulame prieš miegą su knyga, o jie pertraukdami vienas kitą klausinėja: "o kaip aš sakiau namas? ", o "kaip aš kalbėjau keturių metų?"..
Šiaip, man nepatinka rašyti, niekada neturėjau jokių dienoraščių. Labai džiaugiuosi, kad prisiverčiau tai padaryti, nes dabar mano ir vaikų atmintyje išliko tik tai, kas užrašyta.