Vaikas ir IT
1901-12-13 / Darius Pranckus
Šiuo metu dažniausiai vyrauja dvi priešingos nuomonės: kompiuteriniai žaidimai lavina vaiko įgūdžius dirbti su kompiuteriu arba kompiuteris neigiamai veikia vaiko psichiką. Kaip ir kiekvienu klausimu, mums visada yra reikalinga išmintis. Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą būtų tiek neteisinga, tiek ir neišmintinga. Pasvarstykime.
Iš vienos pusės kompiuteris yra puikus dalykas, nes atveria naujas bendravimo, mokymosi, tobulėjimo galimybes. Iš kitos pusės, tai langas į nuodėmės ir smurto pasaulį. Kaip ir bet koks kitas daiktas. Naudojant pagal paskirtį ir išmintingai, jis bus puikus pagalbininkas. Kitu atveju jis bus mūsų priešas. Jis yra kultūros dalis. Mes negalime savęs visiškai izoliuoti nuo kultūros. Jeigu kalbame, rašome, rengiamės, gaminame patiekalus ir valgome – mes sąveikaujame su kultūra. Net ir neturėdami kompiuterio, televizoriaus, ar kitaip bandydami apsaugoti vaiką nuo neigiamo poveikio, mes to nesugebėsime padaryti. Kita vertus, mūsų, kaip tėvų, užduotis yra padėti vaikui tapti sveika, visapusiška, gabia rinktis ir orientuotis gyvenime asmenybe. O tai įmanoma padaryti tik mylint ir nuolankia širdimi kreipiant vaiko dėmesį į teisingus dalykus. Nesakau, kad reikia viską leisti, bet tikrai negalima vaiko auklėti „karo“ sąlygomis. Kiekvienas mūsų veiksmas vaiko atžvilgiu, padarytas išdidžiai ir nemylint, kaip peilis žeidžia jo širdį ir psichiką. Jis turi išmokti pats atsirinkti, turi būti gabus kažkuo intensyviai domėtis, siekti tikslo, augti ir mokytis. Na ir kas, kad dabar jis to siekia ne dvasiniuose dalykuose. Gavęs mokymosi įgūdžius, atėjus laikui jis pritaikys juos ir ten.
Būkime išmintingi, neribokime vaiko laisvės vien draudimais, bet geriau nukreipkime jo žvilgsnį į galimybes. Gal mes bijome savo skausmo, todėl stengiamės savo vaiką varžyti taip, „kad būtų kuo mažiau problemų“. Bet sūnaus palaidūno Tėvas taip negalvojo. Jis nepabūgo „problemų“, mylėjo ir gerbė savo sūnų. Ir laukė... Vieną dieną jis jo sulaukė. Ir šis tapo visai kitas žmogus. Kitoks, nei jo teisusis brolis. Negalvokime, kad jei mes nepasirūpinsime, tai visiškai nieko iš jo neišeis. Juks ir jis turi danguje savo Tėvą. Ar Dievui nerūpi šis mažas žmogus? Svarbiausia – mylėkime ir gerbkime jį. Mes nesame jo savininkai, bet mums patikėta didžiulė atsakomybė išauginti naują žmogų.
O jei kalbėtume konkrečiai apie kompiuterį, mes galime nustatyti laiko apribojimus, bet ne todėl, kad kompiuteris yra blogas, bet todėl, kad yra ir kitų užsiėmimų, kuriems reikalingas laikas. Mes galime apriboti interneto prieigą, kad vaikas nepasiektų netinkamų svetainių internete. Jei šeimoje yra keli vaikai, jie gali naudotis vienu kompiuteriu ir taip pasidalinti laiką. Galima riboti ir žaidimų turinį, pagaliau, drausti, bet visa tai turi būti daroma nuolankiai, su meile ir paaiškinant, kodėl taip yra daroma. Būkime kūrybingi.
Savo šeimoje vaikams mes suteikiame pakankamai daug laisvės. Jie domisi tuo, kuo nori, žaidžia ar dirba su kompiuteriu, kiek jiems patinka. Žinoma, yra tam tikros ribos, tarkime, jei pamatome, kad prastėja mokyklos pažymiai, kalbamės su jais, tačiau stengiamės nupiešti jų sąmonėje platesnį vaizdą, perspektyvą. Svarbiausia, kad bet kokia vaiko korekcija būtų daroma su meile ir nuolankia širdimi. Žinoma, būna visko, kartais susibarame, bet visada stengiamės atsiprašyti, atgailauti, jei esame neteisūs.