Padėkime vaikams pažinti juos supantį pasaulį
1901-12-13 / Valentinas Ivanovas
Kartą zoologijos sode girdėjau tokį vaiko ir mamos pokalbį:
– Mama, mama, žiūrėk, kokie gyvūnai! – pribėgęs prie voljero su šernais klausia vaikutis.
– Čia, vaikeli, šernai. Jų labai skani mėsytė... – ramiai atsakė jo mama.
Atrodytų, anekdotinė situacija, bet iš tiesų ji labai tiksliai atspindi šiuolaikinio žmogaus požiūrį į kūriniją. Ar tuomet verta stebėtis tuo, kad koks nors gyvas padaras domina tik tiek, kiek jis valgomas, medžiai – kiek tinkami suręsti geram namui ar pasigaminti originaliems baldams arba kad mūsų vaikai mano, jog pienas gaminamas gamyklose. Nesakau, kad praktinis požiūris į mus supančią gamtą blogas, bet kai jis perdėtas, gamta ima dominti tik tiek, kiek ji gali mums būti naudinga ir kiek patenkina mūsų vartotojiškus poreikius.
Matyt iš savo tėčio paveldėjau nepraktišką požiūrį į kūriniją, nes esu labiau linkęs ja grožėtis, stebėtis nei praktiškai pasinaudoti. Nuo mažens jis nuolat tampė mane po miškus, balas ir įvairiausias pelkes. Todėl ir savo vaikams, greičiausiai, nesąmoningai perduodu panašų požiūrį. Nepaprastai smagu žiūrėti, kaip jie atranda juos supančios kūrinijos įvairovę, grožį. Visa tai labai veikia vaikų emocinį pasaulį. Tai dar viena mūsų gyvenimo sritis, kuri nukenčia dėl to, kad ypač akcentuojame intelektualumą, pamiršdami, kad darni asmenybė pasižymi ne tik geru IK (intelekto koeficientu), bet ir sveiku EK (emocinis koeficientu).
Prisimenu, kokį pliūpsnį emocijų šią vasarą vienam iš sūnų sukėlė pirmoji žvejyba. Padariau iš lazdyno paprasčiausią „botagėlį“ su valu, plūde, svareliu ir kabliuku. Mano didžiausiai nuostabai sūnus pradėjo iš kūdros vieną po kito traukti karosus. Užkibus pirmai žuviai jį ištiko kone šokas: nuostaba akyse, panika, nežinojimas, ką daryti su tuo ant valo spurdančiu padaru, pergalės džiaugsmo šauksmas. Ir taip dar kiek kartų... Tą dieną jo pagauti karosai buvo didžiausi, nes su kitu sūnumi „prilupome“ tik nusmurgėlių.
Smagu šiltą vasaros vakarą lakinti pienu ežį, stebėti jo mažučius vaikus, kurį laiką namuose auginti iš lizdo iškritusį pelėdžiuką. Koks didelis nuotykis atrasti bebrų takus, vilko urvą, ištyrinėti paliktą paukščiuko lizdelį. Kaip įdomu laikyti rankose didelę pūkuotą kirmėlę ar vikrų driežiuką, paglostyti varlytę ar didžiulį žalią žiogą. Kitą kartą, atsidūręs prie dūzgiančių širšių lizdo, išsigąsti ir supranti, jog esi visai ne visagalis, jei neturi krūvos specialių priemonių. Ir visai nebūtina vykti į Afrikos savaną ir ten akis į akį susidurti su liūtais, kad tai suprastum.
Dažnai paraginame vieni kitus pakelti akis į dangų ir pasigrožėti jo šviesuliais, debesimis. Aš kviečiu nuleisti žvilgsnį šiek tiek žemiau, galima sakyti, pažvelgti sau po kojomis į vabalų, kirmėlių, roplių, drugelių ir kitų gyvių karaliją, neskubant pasižvalgyti aplinkui, įsiklausyti į paukščių čiulbesį, uostyti nuostabų lauko gėlių aromatą, grožėtis jų žiedais. Na ir kas, jei kieno nors akyse pasirodysim beskaičiuojantys varnas...
Visada drąsinu savo vaikus liesti, imti į rankas visokius gyvus padarus. Ne visada jiems tai lengva, bet kaip nuostabu matyti, kada jie peržengia per savo baimes ir tuo be galo džiaugiasi, nes pasijaučia drąsesni ir praturtinti naujo pažinimo. Žinoma, visų pirma turime patys nebijoti. Bet baimes įveikti padeda minimalios žinios apie vieną ar kitą gyvį. Iš tiesų, atrasti laiko ne tik akcijų biržos naujienoms perskaityti yra įmanoma, jei tik norime praturtinti savo atžalas neįkainojamu patyrimu ir praplėsti jų vidinį pasaulį.