Bendravimas
1901-12-13 / Alina Markevičienė
Pamenu, bėga dienos, namų ruošos darbai nesibaigia, o mažoji vis kviečia su ja pažaisti. Ji pastato namus, išrikiuoja lėles, man telieka padėti kurti istoriją ar pokalbius tarp lėlių. Rodos, pradedu žaisti, bet čia tuoj ar suskamba telefonas, ar puodas per stipriai ant viryklės kunkuliuoja. Matau, kad taip blaškydamasi tarp namų reikalų ir draugavimo su dukra visai pasimetu. Mažoji pyksta, zyzia. Aš taip pat jaučiuosi susierzinusi. Ir taip ateina vakaras, ruošiamės miegui. O atsigulusios galime ir pasikalbėti. Galbūt nors tai kiek pagerins dienos situaciją. Būdavo, atsiprašau, kad nepavyko pažaisti namais, ir pasiūlau papasakoti apie savo vaikystę. Mano vaikystės istorijos apie gyvūnėlius, kuriuos leido mama ar močiutė auginti namuose, ir kitokie nuotykiai labai domina dukras. Jas tie pasakojimai taip pagauna, kad prašo vis kartoti ir kartoti tas pačias istorijas iš gyvenimo.
Panašu, kad mūsų vaikams labai įdomi mūsų pačių vaikystė. Į šiuos vakarinius pokalbius, žinoma, būdavo įtraukiamas ir tėtis, ir močiutė, ir senelis, kai tik jie dalyvaudavo migdant dukreles.
Tai štai koks tas mūsų bendravimas su vaikais. Yra dar begalės kitų galimybių, belieka tik būti kūrybiškiems.