Skambiname pianinu
1901-12-13 / Sonata Aleksandravičienė
Kai buvau maža mergaitė, svajojau groti pianinu. Ta svajonė išsipildė, bet grojau neilgai - tik 4 metus. Ir grodavau dažniausiai tik paskutinę dieną prieš artėjančią pamoką. Tad kokie gi ten gali būti rezultatai?..Prisimindama vaikystę suvokiu, kad man tuomet tiesiog trūko tėvų palaikymo, paskatinimo. "Pagrojai?" - "Pagrojau..." - atsakydavau aš. O juk mokytis muzikuoti - tai tikrų tikriausias darbas! Visi žinome, kad dirbti sunku, nors vaisiai saldūs...Iš tų laikų liko pianinas, kuris "keliauja" kartu su manimi. Gana ilgai jis stovėjo kaip baldas, laukiantis, kada pagaliau taps naudingas:). Ir sulaukė...Kai vyriausiajam sūnui suėjo 7-eri, su vyru nusprendėme jį mokyti groti pianinu. Suradome puikią mokytoją, turinčią 30 metų stažo M.K.Čiurlionio meno mokykloje, ir pradėjome vežioti į pamokas. Mano sūnus tikrai neišsiskiria kažkokiais ypatingais muzikiniais sugebėjimais, bet juk pianininas namie, o ir būsimam inteligentui ne pro šalį muzikos meną pažinti:))). Nelengva jam save disciplinuoti, bet labai gerai, kad pati galiu padėti. Kai jam neišeina pagroti naujos dainelės, žinoma, kad norisi viską mesti ir užsiimti malonesne veikla...Bet aš sėdžiu šalia ir visada padedu praeiti "išbandymą" - kartu juk lengviau:). Nors sūnus lanko pamokas tik 5 mėnesius, tačiau pagroja gal 10 dainelų mintinai, o kai kurias su mokytoja net 4 rankom. Man tai neįtikėtina - žaviuosi jo mokytoja. Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau sūnus pats įsitraukia į darbą ir su malonumu pagroja mėgstamas daineles. Kartais abu padainuojame "Trijų paršiukų" dainelę "Vilko pilko nebijau" ar "Tindi rindi riuška". Jau pradėjome skambinti ir rimtesnius - Betoveno ir Mocerto - kūrinėlius. Mokytoja viliasi, kad ir mano žinios atsinaujins - juk tenka su vaiku pagroti 4 rankomis:).