Aplankėme senelių kapus
1901-12-13 / Sonata Aleksandravičienė
Kai buvau maža ir vasaras leisdavau žemaitijos kaime prie Klaipėdos, močiutė dažnai nusivesdavo į kapines, kur prižiūrėdavome jos tėvų, o mano prosenelių, kapus. Štai prabėgo nemažai laiko ir nieko nebeliko kaime, seneliai mirę, o vienintelė močiutės dukra su vaikais(t.y. manim ir broliu) gyvena už 300 km. Todėl natūralu, kad ir kapus sudėtingiau prižiūrėti. Mirus seneliams mama pastatė paminklą ir sutvarkė kapus taip, kad lengviau būtų prižiūrėti, bet liktų tvarkingi: iš šonų pasodino tujas, vidury paliko vietos gyvoms gėlėms, o visa kita užpildė akmenukais, kad neželtų žolė. Pavasarį ji pasodina ilgai žydinčių gėlių, o giminės prižiūri, ar viskas gerai.
Na, o mes galime aplankyti kapus tik tuomet, kai važiuojame prie jūros. Tokia proga buvo ir šį kartą. Pasodinome jau rudeninis gėles – chrizantemas, kad dar ilgai, iki šalnų, žydėtų. Nors lijo lietutis, vyras paragino ir vaikučius nueiti pasižiūrėti, kur palaidoti jų proseneliai. Nustebino ir ąžuolas, po kuriuo palaidoti seneliai, – jis toks platus ir, matyt, labai senas. Keli vyrai vos apglėbtų. Pamenu, kaip močiutė pasakojo, kad jos tėtis išrinko šią vietą savo žmonai. Turbūt buvo romantiška..., bet močiutė pykdavo, kad po tuo medžiu niekas neauga, o ir šakų daug prikrenta. Bet šiandien tai jau tikras senukas ąžuolas, seniai teko tokį gražuolį matyti:).