Talentingas vaikas – džiaugsmingas rūpestis.
1901-12-13 / Austėja Landsbergienė
Jūsų vaikas lengvai viską įsimena ir supranta? Atrodo labiau subrendęs nei bendraamžiai? Vartoja žodžius, kurių dar nežino jo bendraamžiai, ir skaito daugiau už juos? Mėgsta eksperimentuoti? Mėgsta žaisti/ bendrauti su vyresniais? Sunkiai paklūsta autoritetui? Jam greitai viskas nusibosta? Turi puikų humoro jausmą?
Jeigu teigiamai atsakėte į šiuos klausimus, gali būti, kad jūsų vaikas – talentingas. Žinoma, klausimų yra daug daugiau, yra ir metodikų, kuriomis nustatoma, ar vaikas talentingas, tačiau vis dėlto talentingas vaikas išsiskiria iš kitų. Pavyzdžiui, yra, lengvai susierzinančių vaikų, tačiau talentingi vaikai dažnai susierzina dar lengviau. Yra energingų vaikų, tačiau gabius vaikus aplinkiniai dažnai vertina kaip per aktyvius ir net hiperaktyvius.
Dažnai tėvai pasvajoja, kad būtų labai smagu turėti talentingą vaiką: jam viskas lengvai sektųsi, juo reiktų tik… didžiuotis. Tačiau tikrovė dažnai būna kitokia. Tokie vaikai, ypač būdami maži, kelia ir daug rūpesčių, nes jie nebūtinai yra tylūs, ramūs geručiai. Teisybę pasakius, dažnai būna atvirkščiai. Talentingi vaikai turi ypatingų poreikių ir juos patenkinti yra lygiai taip pat svarbu, kaip tų vaikų, kurių gyvenimą riboja negalia.
Bėda ta, kad mūsų visuomenės vis dar nėra labai aiškiai apibrėžta, kas yra tas talentingas vaikas. Žinoma, vunderkindus pastebi ir tėvai, ir pedagogai, tačiau yra tiesiog gabių vaikų, kurie taip pat neturėtų būti palikti nuošaly. Be to, pas mus, deja, kultūriškai nepriimtina būti geresniam už kitus... Jeigu tėvai įtaria, kad jų vaikas talentingas, dažnai jie tampa pajuokos objektu: „Pamanyk, sumąstė!“ Susidaro įspūdis, kad vaiko išskirtiniai gebėjimai pripažįstami tik tada, kai jau niekas negali nepastebėti. Gaila, tačiau išskirtinių gebėjimų vaikai dėl to ne tik leidžia dienas paprastuose darželiuose ir mokyklose, bet dar ir jų tėvai apibarami, kad jų vaikai nėra normalūs – su jais sunku susitvarkyti, jie trukdo dirbti ir t. t.
Nors nėra vienos metodikos, kaip geriausia lavinti talentingus vaikus, vis dėlto dauguma mokslininkų teigia, kad ,,geros galvos“ vaikus turėtume ugdyti kiek kitaip, nei normalių gabumų atžalas. Vadinasi, tėvams ir pedagogams šie vaikai yra ypatingas iššūkis, nes nei Lietuvoje, nei kitose Vakarų valstybėse niekas neskuba jiems atidaryti specialių darželių ir mokyklų – juk vis dėlto valstybiniai darželiai ir mokyklos orientuojasi į vidurkį. Kita vertus, taip ir turi būti. Tačiau ką daryti, kai darželio grupėje arba mokyklos klasėje yra ir vaikas, gebantis daugiau, nei vidutinių gabumų vaikai?
MITAI IR FAKTAI APIE TALENTINGUS VAIKUS
Talentingi vaikai dažnai susiduria (ir susidurs) su bėdomis, nes jų akademinių, socialinių ir emocinių poreikių negali patenkinti nei tėvai, nei specialiai neparengti pedagogai. Be to, dažnai suprantame vaiką esant gabų tik tada, kai jis gabus kalboms arba matematikai, o lengvos rankos piešimui ar kitokių gabumų dažnai galime visai nepastebėti. Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad čia kalbame ne apie ITIN talentingus vaikus, kurių įgimtų gabumų neįmanoma ignoruoti, o apie gabius, turinčius potencialą, kuris dažnai lieka nepastebėtas.
Be to, nemažai žmonių vis dar tiki sklandančiais mitais, kurie GALI būti, tačiau NEBŪTINAI yra teisingi:
a. MITAS: gabūs vaikai yra fiziškai silpni, sunkiai bendraujantys, nestabilios jausmų raiškos, jų interesai siauri. FAKTAS: dauguma gabių vaikų yra sveiki, integralūs, gerai bendraujantys ir moraliai atsakingi;
b. MITAS: gabiems vaikams darželyje/ mokykloje nuobodu. FAKTAS: daugumai gabių vaikų darželis/ mokykla patinka, jie lengvai prisitaiko prie kitų vaikų ir pedagogų;
c. MITAS: gabiems vaikams tiesiog reikia skirti papildomų užduočių. FAKTAS: itin talentingi vaikai paprastai pasiekia stebėtinų rezultatų ir paprastoje aplinkoje, tačiau, kad optimalių rezultatų pasiektų gabūs vaikai, reikia jiems sudaryti sąlygas, jų talentui ir gebėjimams skirti ypatingą dėmesį, laiko ir taikyti efektyvius darbo su gabiais vaikais metodus (ne iš piršto juk laužtas posakis, kad ,,genialumas – 99 proc. darbo ir tik 1 proc. talento“).
Kalbant apie gabius vaikus reikia pabrėžti, kad nebūtinai tie jų gabumai turi būti atsiskleidę ir išsiskleidę – tai mūsų – tėvų ir pedagogų – darbas yra juos atskleisti, auginti ir brandinti. Gabūs vaikai dar nė neprabilę jau demonstruoja gabiems vaikams būdingas savybes: jų fizinė ir intelekto raida dažnai būna spartesnė nei bendraamžių; jie kūrybingi – su žaisliukais ir priemonėmis elgiasi ne pagal paskirtį; yra užsispyrę – motyvuoti ir nenusiramina tol, kol nepasiekia užsibrėžto tikslo.
Manoma, kad gabių vaikų yra apie 3–5 proc. Nors įprasta manyti, kad talentas – tai nepaprasti kūrybiniai įgimti gabumai, vis dėlto nuo Aristotelio ir Sokrato laikų tebevyksta intensyvi diskusija, kas lemia žmogaus gabumus. Kol kas vyrauja nuomonė, kad esminiai veiksniai – genetika ir aplinka. Vėl susiduriame su tuo, kad vaikas gali būti gabus, tačiau, aplinkai to nepripažinus, jo gabumai neišsiskleis. Nesunku pastebėti, kad tuose namuose, kuriuose vaikai lavinami, skatinami tyrinėti, kuriems keliami dideli reikalavimai (protingi, žinoma!), gimsta daugiau gabių vaikų. Ar tai atsitiktinumas, ar priežastinis ryšys?
TALENTINGŲ VAIKŲ KASDIENYBĖ
Jeigu darželyje (net jeigu pedagogas nepastebi gabių vaikų ir nemoka su tokiais dirbti) gabus vaikas turi laisvės ir gali bent šiek tiek save išreikšti, mokykloje jis susiduria su dar nepalankesne aplinka. Visų pirma ugdymo programos kuriamos vidutinių gabumų vaikams. Antra vertus, dauguma į pirmą klasę atėjusių gabių vaikų turi tiek žinių ir patirties, kad… laisvai galėtų pradėti nuo antrosios klasės. Pradinių klasių mokytojai mažai ką gali padaryti, kad patenkintų gabių vaikų poreikius – jų akys ir dėmesys natūraliai krypsta į esančius „kitame gale“. Be to, gabiems vaikams grupinių užduočių metu atitenka didžiausia darbo dalis, pastebėta, kad jie griežčiau vertinami; kai anksčiau baigia užduotį, pedagogai jiems dažniausiai pametėja dar keletą panašių pratimų, nuo kurių jie netobulėja; juos pedagogai per daug išnaudoja, kad kitiems padėtų; gabūs vaikai nėra skatinami stengtis. Skaudžiausia yra tai, kad dauguma pedagogų nėra parengti dirbti su gabiais vaikais, o patys tuo domėtis nėra suinteresuoti, tam neskiriama išteklių, nėra motyvacijos.
PATARIMAI DIRBANTIEMS SU TALENTINGAIS VAIKAIS
Darželiuose ir mokyklose, kur talentingi vaikai mokosi drauge su „normaliais“ vaikais, veiksmingiausi šie būdai:
1. Greitinimas. Greitinimas vyksta tada, kai su ugdymo turiniu gabus vaikas supažindinamas anksčiau nei kiti vaikai. Jis taikomas jau pradinėje mokykloje. Be to, vaikas gali peršokti klasę, ar, laiku pastebėjus jo gabumus, anksčiau pradėti lankyti mokyklą ir panašiai.
2. Praturtinimas. Šis būdas veiksmingas tiek mokykloje, tiek darželyje, tačiau jam taikyti reikia didelių pedagogo pastangų. Tiesiog reikia rasti laiko su gabiu vaiku dirbti individualiai, parengti jam kitokias nei visiems vaikams užduotis. Pavyzdžiui, savo grupėje turėjau gabų berniuką, kuris būdamas ketverių jau laisvai skaitė. Knygelėms skirtu metu aš skaitydavau visiems vaikams, o jis kitame grupės gale įsitaisęs ant pagalvėlių krimsdavo savo knygelę. Po to visi eidavo žaisti, o mudu diskutuodavome ir aptardavome, ką jis perskaitė. Kai atėjo metas suvokti paros (dienos ir nakties) paslaptis, visi konstravome teleskopus, o jis su mama-savanore rengė pranešimą apie N. Armstrongą. Kitaip sakant, tėvai ir pedagogai turi stengtis, kad gabus vaikas nenuobodžiautų, kad jis visada mokytųsi tai, kas jam įdomu ir atitinka jo gebėjimus.
3. Grupavimas. Kai dirbama centruose, prasminga įvairiai grupuoti vaikus: ne tik įvairių gebėjimų, bet ir pagal jų gebėjimus, t. y. gabiausius vaikus pakviesti į tą pačią grupę ir skirti jiems sudėtingesnių užduočių nei kitų grupių vaikams. Šis būdas skatina bendrauti panašių interesų vaikus, jie gali pasidalinti informacija ir stimuliuoja kognityvųjį bei kūrybinį vystymąsi.
Tačiau labiausiai pedagogas turi stengtis, kad grupėje vyrautų tokia atmosfera, kurioje gabus vaikas jaustųsi saugus ir galėtų realizuoti savo potencialą. Be to, šie darbo metodai yra efektyvūs bet kokioje vaikų grupėje, todėl juos taikyti galėtų visi su mažais vaikais dirbantys asmenys.
TALENTINGAS VAIKAS – NE TIK DŽIAUGSMAS, BET IR RŪPESTIS
Atliekant tyrimus buvo pastebėtas įdomus fenomenas – gabūs vaikai dažnai susiduria su neigiamu požiūriu. Jų nuoširdus domėjimasis ir įsitraukimas į tai, kas vyksta grupėje, dažnai vertinamas kaip įkyrus, trukdantis elgesys. Jų skubūs atsakymai ir įsitikinimas, kad yra teisūs, irgi erzina, beje, ne tik vaikus, bet dažnai ir pedagogą (ypač jei jis nėra patyręs ir nepasitiki savimi). Taigi elgesys, kokio tikėtumėmės iš kitų vaikų, staiga tampa nepageidautinas. Yra ir kitas pavojus – tokie vaikai gali gerai mokytis įdėdami labai mažai pastangų (jei su jais nebus individualiai dirbama), todėl greitai jų pasitikėjimas savo jėgomis labai išauga, ir jie neišsiugdo produktyvaus darbo įgūdžių, kurių anksčiau ar vėliau vis dėlto prireiks. Gabiems vaikams dažnai ima rūpėti problemos, kurios jų amžiaus vaikams dar visai neįdomios: pavyzdžiui, šešiametis gali rimtai susidomėti, kas yra respublika? Pirmokė gali paklausti, kodėl moterys darosi abortą? Gabūs vaikai dažniau patiria stresą, pasižymi perdėm dideliu jautrumu, yra perfekcionistai, nori kontroliuoti. Tokiems vaikams reikia itin daug paramos įtvirtinant savo asmenybę ir ugdant pasitikėjimą savimi. Žinoma, geriausia, jei tokio vaiko tėvai yra artimi su savo vaiku, o pedagogai sugeba užmegzti asmeninį ryšį. Tiesiog reikia stengtis, kad šių vaikų gebėjimai būtų pripažinti kaip visai grupei pranašumo teikianti savybė, o ne kažkas, ko reikia pavydėti ar slopinti. Kai kalbėsite su vaiko auklėtoja, atkreipkite dėmesį, ar ji mano, kad dirbant su gabiais vaikais reikia kitokių metodų, ar ji taip daro, ar jos reikalavimai dideli, ar ji organizuota, entuziastinga, ar yra linkusi mažiau kalbėti ir daugiau klausytis, ar ji kūrybinga ir lanksti? Didžiausia pedagogo klaida – tokių vaikų baimė, nes juk nė vienas nemokame visko – galime mokytis kartu!
Šaltinis: Žurnalas "Ta pati", 2010 m. ruduo