Vaikas ir jo individualumas

1901-12-13

Individualumo supratimas savo reikšme artimas išskirtinumo, nepakartojamumo, buvimo nepanašiu nė į vieną kitą žmogų sąvokoms.

Individualumas – tai galimybė veikti pagal savitą programą, priimti savus sprendimus. Šia prasme individualumas pasireiškia labai anksti – jau pirmąjį gyvenimo mėnesį. Vaikas pats tiesia rankutes į mamą, pats išsitraukia iš burnos čiulptuką...

Bet, kaip žinia, žmogus daugelyje situacijų privalo paisyti tam tikrų visuotinių reikalavimų arba veikti verčiamas kito žmogaus. Pasipriešinimas tokiai prievartai ir yra individualumas!

Tiesa, pats vaikas savo individualumą kaip galimybę veikti savarankiškai ir nepriklausomai suvokia gerokai vėliau. Iš pradžių vaiko individualumas pasireiškia veiksmais: pirmuoju nepaklusimu, pirmuoju atkaklumu, o vėliau – žodžiais „aš pats“.

Kuo daugiau išsivystęs vaiko gebėjimas bendradarbiauti su kitais, suvokti savo veiksmų daugialypumą, paprieštarauti šablonui, elgesio stereotipui, tuo ryškiau reiškiasi jo individualumas. Tas visiems žinomas „Aš pats!“ – ne kas kita, kaip vaiko santykis su kitais žmonėmis, su pasauliu, galimybė sąveikauti su jais. Tai vaiko gebėjimas vertinti savo jėgas, analizuoti konkrečią situaciją, mokėjimas kelti sau tikslą ir jį pasiekti.

Ar tėvai gali pasiglemžti vaiko pasaulį?

Kiekvienas žmogus turi teisę pareikšti savo individualumą, bet gali jį nesunkiai prarasti. Nuo pat gimimo vaiko individualumo teisės priklauso jo tėvams, kurie jau nuėjo solidžią gyvenimo kelio atkarpą. Šiame kelyje jie vienaip ar kitaip jau yra patyrę savo pačių individualumą. Kaip būtent? Žvilgtelėkite, kaip dabar jie vertina savo vaiko vidinį pasaulį, kaip jį veikia.

Toks poveikis gali būti labai įvairus. Jei jis labai stiprus – galima kalbėti apie vaiko vidinio pasaulio atėmimą, dažnai tai vadinama simbioze. Šio pasaulio ribos – tai ne tik psichologinė, bet ir fizinė žmogaus priklausomybė nuo žmogaus. Pastebėta, kad vaikams, kuriuos dėl fizinių trūkumų nuolat nešiodavo ant rankų, nesivysto net ir autonominė termoreguliacija – atrodytų, tokia natūrali organizmo funkcija.

Tyrimai rodo, kad tėvai, net vaikui pasveikus, ir toliau elgiasi su juo kaip su silpnesniu, gailisi jo ir... neleidžia nieko daryti pačiam, kad tik pernelyg nepersitemptų. Rezultatas – visiška vaiko priklausomybė nuo tėvų, negebėjimas priimti savo sprendimų.

Individualumo visuma susideda iš buitinių santykių, kuriuose pasireiškia kitos, paties žmogaus vertybės. Tai pasireiškia kiekviename veiksme. Štai vaikas sulaužė žaislą – iškart pasigirdo kaltinimai, pradedant nerangumu ir baigiant nedėkingumu. O juk mažylis tik norėjo pažiūrėti, kas žaislo viduje. Ir štai jam nebegalima žaisti kamuoliu, negalima kalti plaktuku, nebeleidžiama draugauti su tuo berniuku ar mergaite, nevalia išsakyti savo nuomonę. Galų gale tai baigiasi vaiko nusivylimu suaugusiaisiais.

O tėvai stebisi: juk mes kalbėjome, kaip reikia elgtis, kodėl gi jis išaugo toks? Nieko nenori, nieko nesugeba, net ir bendrauti normaliai negali – užsisklendęs, atžagarus... Nejaugi mes to jį mokėme?

Paprasčiausiai jis neišmoko elgtis savaip, neatskleidė savo gebėjimų, tų pačių, kurie suteikia žmogui jėgų būti pačiu savimi, ir individualumas liko nepasireiškęs.

Kas tai per gebėjimas?

Pati svarbiausia individualumo apraiška – tai gebėjimas atsirasti kito žmogaus regos lauke. Per tai atsiveria galimybė išvysti pasaulį su jo plačiais horizontais, kurie nuolat keičiasi, nepaklūsta šablonams ir stereotipams. Tai suteikia žmogui progų persikūnyti, atsiranda realus šansas atrasti save, tapti pačiu savimi.

Jau vaikystėje per suaugusiųjų jausmus vaikas pradeda suvokti savo sprendimus: užsimoti prieš mamą – nevalia, o mosikuoti rankomis vaikant musę – galima. Mažylis įsisąmonina ir daiktų daugialypumą: pagaliuku galima maišyti košę iš smėlio, bet galima juo ir išmatuoti balutės gylį.

1-3 metų amžiaus vaikams toks daiktų įvairovės suvokimas padeda vystyti jumoro jausmą: į tą patį daiktą, pasirodo, galima žiūrėti ir visai kitaip. Pavyzdžiui, mažylis tyčia užmauna kojinę ant rankos ir juokiasi nuoširdžiai žavėdamasis savo pokštu.

Toliau gebėjimas atsidurti kito žmogaus regos lauke vystosi per vaidmeninius žaidimus, kurių visas turinys kaip tik ir nukreiptas šio įgūdžio bei vaizduotės tobulinimui. Vaikas jau gali pasakyti: „Aš – gydytojas“ arba „Aš – mama“, ir elgtis su aplinkiniais priklausomai nuo pasirinkto vaidmens.

Kiek vėliau – jaunesniame mokykliniame amžiuje – atsiranda refleksija, kuri praturtina šį gebėjimą naujomis galimybėmis, susijusiomis su savo vidinio pasaulio išskirtinumo suvokimu ir poveikio tam pasauliui darymu.

Taip atsiranda planavimas, grįstas savo ir kitų žmonių ateities numatymu. Tai labai svarbus atradimas, kadangi atsiranda ne tik kito žmogaus suvokimas konkrečioje situacijoje, bet ir bendradarbiavimo su juo perspektyva.

Tai savo ruožtu padeda paauglystėje suvokti moralės normas ir papročius, kadangi savęs pažinimo gilėjimas padeda žmogui geriau perprasti savo psichinę realybę, apibendrinti individualias savybes kituose žmonėse.

Taip mes matom, kad vaiko individualumas pasireiškia priklausomai nuo jo gebėjimo suvokti veiksmų daugiaplaniškumą, nepasiduoti vyraujantiems šablonams ir stereotipams. Kuo jis didesnis – tuo individualumas ryškesnis. O tai savo ruoštu sukuria pradžią kūrybinei veiklai.

Deja, daugelis žmonių dėl įvairių priežasčių atsisako savo individualumo, pragyvena tarsi svetimą gyvenimą. Pagrindiniai išgyvenimai, kuriuos sukelia toks gyvenimo būdas – tai, kad žmogus patiria daug negatyvių jausmų aplinkinių atžvilgiu. Tai ir pavydas, ir pyktis, ir sudirgimas, neva kas nors nuolat kėsinasi pažeisti jo asmeninę erdvę ir trukdo būti pačiu savimi.

Taigi prieš tariant vaikui „negalima“ dar kartą pagalvokite – gal jūs kaip tik dabar jūs pastatėte dar vieną kliūtį jo kelyje į save?

Šaltinis: www.balsas.lt 2011-01-11

Komentarai