Mūsų smuikas
1901-12-13 / Dovilė Zelčiūtė
Dažnai pamirštame, jog auklėjimas – tai ne desperatiškos pastangos nusilipdyti vaiką pagal norimą modelį, o tiesiog kantrus, kasdienis tavo paties ir tavo sutuoktinio elgesys namuose, tampantis beveik nekomentuojamu pavyzdžiu.
Pripažinti, jog ne viskas nuo tavo norų priklauso, jog vaikas turi savo (bet ne tavo ar sutuoktinio) norus, polinkius ir gebėjimus, pripažinti, jog jis neprivalo pateisinti nei tavo svajonių, nei lūkesčių, pripažinti, jog jis gali ir nebūti toks sveikas, kaip tikėjaisi, toks talentingas ir gabus, kaip vyleisi (arba gabus visai ne toms sritims, kaip norėtumei).
Ir štai tavo dukrelė, kilus žaibiškam norui turėti tikrą smuiką, sudeda maldai rankas ir pasiruošia čia pat, gatvėje, atsiklaupti, kad tik nupirktumei tą nuostabų instrumentą. Bandau atremti: „Juk negrosi, pažaisi ir padėsi.“„Grosiu grosiu“, – jau beveik verkia.
Ir neieško žodžio kišenėje: „Tu pamatysi, kai aš grosiu, tai jūs su tėčiu net verksit!“ Žodžiai beveik pranašiški, tik kontekstas, deja, kitas. 500 litų – įspūdinga suma žaibiškam įnoriui tenkinti, tačiau, regis, šito labiausiai reikia mums patiems, juk vaikas apie būsimą „šlovę“ dar nenutuokia.
Parengiamųjų klasė specialioje mokykloje. „Turėsite vaiką ne tik lydėti į visas pamokas, – perspėja specialybės mokytoja pergalingai įstojus į „parengiamukus“, kai penkiametė dukra komisijai išdainuoja graudžią „Skauda skauda man širdelę, kad nemyl manęs bernelis...“, – teks viską kruopščiai užsirašinėti, ką sakysiu, o namuose dirbti su vaiku.“ Į klausimą, kiek tai truks, nes vis dėlto ir į darbą reikia eiti, mokytoja atsako: „Truks tiek, kiek galėsite. Rezultatas – ir jūsų rankose.“
Mokytoja, jauna, žavi ir energinga, rodo, kaip reikia laikyti smuiką. Paskui – kaip atpalaiduoti dešinę ranką, kaip paimti stryką. Iš pradžių rodo dukrai, paskui ima mano rankas ir rodo man. Tuo metu dukrelė apžiūrinėja mokytojos paltą ir ant jo užmestą lapės kailį. „Įspūdinga“, – komentuoja, kol mes plūkiamės su taisyklinga rankų padėtimi. „Originalus aprangos stilius!“ – pagiria mokytoją.
Užverda pragariškas darbas. Nesakau, kad mano dukra nesistengia. Tačiau daugiau kaip penkiolika minučių netveria niekaip. Na, pusvalandį. Vos tik įsibėgėju aiškinti, kaip supratau mokytojos užduotis, dukros dėmesys „atsijungia“. Pasitelkiu pedagoginę literatūrą. Kol skaitau, manoji žaidžia popierinėmis lėlėmis.
Ateina ir pirmojo viešo koncerto metas. Žalia aksomine suknele vilkinti mano dukra stovi išblyškusi kaip popierius, ašarų pilnomis akimis. „Ar balius po koncerto bus?“ – šitoje kankynėje mėgina rasti „atsarginį išėjimą“. Pasibaisiu savo vaiko nebrandumu, tačiau nutyliu. Tikslas pateisina priemones, sau sakau, kai vėlų vakarą, jau lūžtančią iš nuovargio, priverčiu mažąją scenos žvaigždę dar sykį „pereiti“ Vivaldžio koncertą, kad pasitikrintume visas ne taip suskambėjusias vietas.
Mažoji mocartė tampo smuiką į pirmą, paskui – antrą, o vėliau – į trečią klasę. Ji vis labiau lysta, vis dažniau serga, vis daugiau pamokų praleidžia… O mamytei kuo toliau, tuo labiau šlyja nervai. Nieko nespėja: nei savo tiesioginio darbo, nei perrašinėti gaidų ir užklijuoti linksmų paveikslėlių, kad atlikėjai būtų įdomiau mokytis, nei padėti solfedžiuoti vis sudėtingesnių kūrinių temų. Mes niaujamės, aš aiškinu, kad šitaip dukra niekad nepasieks tikslo. Ji man aiškina, kad jos tikslas jai dar neaiškus.
Kai neklaužada per vieną pamoką ima ir nuo įtampos apvemia klasės kilimą, pataikydama ant lakuotų mokytojos batų, staiga man atsiveria akys.
Jau ligoninėje klausiu savo dukros, ko labiausiai ji norėtų, kas jai suteiktų džiaugsmo. „Kad nereiktų mokytis smuiko, – atsako, – ar bent kad nebūtų taip sunku.“
Mes apsisprendžiame ir padedame smuikelį į spintą. Ir pragaras, grįstas gerais norais bei slapta suaugusiųjų puikybe, atsitraukia.
Nekurkime savo vaikų likimų, negyvenkime už juos. Meldžiu sau nuolankumo pažinti artimą ir priimti jo asmenybę tokią, kokia ji yra, o ne kaip man norėtųsi, ir vis dar šito mokausi. Bet tai vertingos pamokos.
Šaltinis: www.artuma.lt 2011 vasaris
