Apie gerus (?) seksualinio švietimo tikslus ir blogas priemones
2015-12-28
Pradėsiu nuo pastarųjų. Dr. V. Klimas vasario 25 d. straipsnyje „Apie tikrus ir tariamus pavojus jaunimui: “seksualinis infantilizmas” mane kaltina prisistatant ne tuo, kas esu. Taigi, dėstau psichologiją ir pastoracinę teologiją (pastarąją – nuo pernai metų rudens semestro) Tarptautiniame teologijos institute santuokos ir šeimos studijoms Gaminge, Austrijoje.
Angliškai šios pareigos vadinasi „assistant professor“; iš devynių pilnu krūviu dirbančių instituto dėstytojų, įskaitant ir dekaną, septynių akademinės pareigos apibūdinamos būtent tokiu terminu. Tai – žmonės su įvairiais laipsniais – nuo „PhD“ filosofijoje ar teologijoje, iki „master of arts“ politikos moksluose.
Niekam „neasistuojame“, dirbame patys ir savo portfelius nešiojame; Institutas dar jaunas, gal dėl to jame dėstantieji turi būtent tokį laipsnį. Dėstyti psichologiją buvau pakviestas instituto prezidento, žymaus filosofo ir teologo Michaelio Waldsteino. Jis nusprendė, kad mano kaip gydytojo patirtis psichoterapijoje bei teologijos, tada magistro, dabar licenzijato laipsnis santuokos ir šeimos studijų srityje Institutui bus naudinga.
„Du požiūriai į seksualumą“
Taip dr. Klimas pavadino vieną iš savo straipsnio pastraipų, kurioje priešpastato seksualumą smerkiantį ir jį išaukštinantį modelį. Pirmasis, pasak autoriaus, yra „neigiamas požiūris į seksualumą, kuris vyravo iki XX amžiaus 7 dešimtečio“; jis teigęs, kad ši asmenybės pusė yra tamsi, nuodėminga ir pražūtinga dorovei. Kitas, teigiamas požiūris į seksualumą, pasak V. Klimo, atsirado seksualinės revoliucijos metu ir buvo paskelbtas net Pasaulio Sveikatos apsaugos organizacijoje. Už teigiamojo seksualumo supratimo nugaros, stovi ir toks minties gigantas, kaip „šiuolaikinės mokslinės seksologijos kūrėjas A.C.Kinsey“, ir bendrai Vakarų išsivadavimo iš krikščionybės priespaudos pajėgos.
Koks gi vis dėlto yra tikrai krikščioniškas požiūris į seksualumą? Krikščioniškos civilizacijos istorijoje būta visko – perlenkimų į vieną ar į kitą pusę – tačiau doktrinos lygyje žmogaus seksualumas visada buvo suvokiamas kaip šventa Dievo dovana. Pastaruoju metu, Jono Pauliaus II-ojo darbų įtakoje net teigiama, jog seksualumas yra Dievo paveikslo žmoguje dalis, žodžiu, kone dieviška savybė, o eroso grožį apdainuojanti Giesmių giesmė yra Šventojo Rašto dalis. Tiesa, vyro ir moters meilė suprantama kaip didesnės, mirtį pralenkiančios meilės ir paslapties dalimi, tačiau tai tam tikra prasme tik padidina, ne sumažina seksualumo prasmę.
Kaip labai teisingai rašo dr. Klimas, seksualumas yra lyg ugnis, kuri gali ir sušildyti, ir sudeginti. Būtent tokią jo galią suvokia ir krikščionybė: susilaikymas nuo paviršutiniškų lytinių santykių, kurį įvertina ir mano oponentas, yra skatinamas ne todėl, kad seksualumas laikomas blogu, tačiau kaip tik atvirkščiai: tai yra tokia gera ir brangi žmogaus dalis, kad jos raiškai reikia sukurti saugią, meilės išsiskleidimą skatinančią aplinką. Tačiau paaugliai, kaip sako vienas žymiausių asmenybės raidos tyrėjų Erikas Eriksonas, tam dar neturi „etinės galios“, ir jų intymus, stipriomis emocijomis pažymėtas artumas neišvengiamai sugriūva.
Aukso vidurys
Labai yra džiugu, kada galime išvengti supaprastinimų. Vienas iš tokių – kad seksualinis instinktas yra besąlygiškai pozityvi galia. Seksualinis instinktas turi ir meilę kuriančią, ir vartotojišką, su išnaudojimu ir agresija susijusią dimensijas. Pastaroji žmonijai žinoma nuo Senovės graikų laikų, tačiau kad ją suprasti, ypatingai gilių studijų nereikia.
Moters pavertimas objektu seksualiniams įgeidžiams patenkinti yra akivaizdi visų laikų, tame tarpe ir mūsų, problema. Savo „arklių“ – aistrų suvaldymas yra kiekvieno kultūringo žmogaus, kaip rašė dar Platonas, ir kiekvienos civilizacijos progreso, kaip rodo civilizacijų tyrimai, sąlyga (bene įspūdingiausias yra Josepho Unwino didžiųjų pasaulio civilizacijų tyrimas, parodęs, jog seksualinės galios suvaldymas skatino valstybių kilimą, o jos „paleidimas“ jas žlugdė).
Neteisinga seksualumą smerkti, ko yra istorijoje pasitaikę (tačiau ne krikščioniškos doktrinos lygyje, kaip minėjome), tačiau neteisinga ir jį garbinti. Tai yra meilės galia, tačiau kad ji tokia būtų, reikia suvaldyti jos vartotojišką aspektą. Kitaip gręsia pavojus, kad priimsime „laimingojo laukinio“ filosofiją: žmonijos laimei reikalinga tik atleisti visus varžtus. Tokių bandymų yra buvę, netenka jų toli ieškoti ir dabar. Kaip minėjau savo ankstesniame straipsnyje, vulgaraus seksualumo raišką, instinktų kultą mūsų televizijose delfi portale yra puikiai aprašiusi prof. Pavilionienė.
Pastebėsime, kad mūsų šaunusis oponentas, netgi atmetus tai, kad jis stokoja gilesnių žinių apie krikščionybę, savo argumentus turėtų formuluoti nedarydamas logikos klaidų. Štai jis savo pratarmėje Rengimo šeimai bei lytiškumo ugdymo vadovėliui (ir kitur) rašo, kad „seksualumas lygiai taip moralus, kaip ir susilaikymas.“ Tačiau toks teiginys yra panašus į pasakymą, kad virškinimas yra lygiai moralus kaip nevalgymas, arba koja yra lygiai tiek morali, kaip ir nevaikščiojimas. Bet kūno dalys arba sistemos pačios savaime neturi jokio moralinio krūvio, t.y. moralinę reikšmę jos įgyja tik po to, kai yra vienaip ar kitaip panaudojamos. Koja galima ir įspirti, ir pasinaudoti, kad kur nors nueitum. Tad ir apie seksualumo moralinę vertę kalbėti netenka, tik apie seksualinio aktyvumo. Štai čia jau prasideda skirtumai – panašiai kaip ir su alkoholio naudojimu: kodėl, kada, su kuo ir pan.
Krikščionybė ir humanizmas
V. Klimas mane kritikavo kaip teologą, besikišantį ne į savo sritį: kad aš, kalbėdamas apie lytinį ugdymą, stengiuosi primesti krikščioniškas pažiūras, kurios yra visados priešingos mokslui. Tačiau tam, jog išdėstyti brandaus lytiškumo sampratą, visiškai nereikalinga remtis krikščioniškais šaltiniais. Užtenka bendražmogiškų: etikos, pedagogikos, psichologijos. Kadangi labiausiai žinau pastarąją, ja ir remiuosi. Raidos psichologijos požiūriu, lytiškumą paversti meilės, bet ne vartojimo dalimi, yra pajėgus tik suaugęs žmogus. Šią normą, teigia tokie psichologijos klasikai kaip Erichas Froma, Viktoras Franklis, Erikas Eriksonas, Rollo May ir netgi, tam tikra prasme, Sigmundas Freudas. Tarp krikščionybės ir humanizmo esminio prieštaravimo nėra: norinčiam tuo įsitikinti tereikia palyginti Karolio Wojtylos „Meilę ir atsakomybę“ su Ericho Fromo „Meilės menu.“ Ten, kur Wojtyla kalba apie vyro ir moters meilę, etiką ir psichologiją (o knygos pabaigoje, beje, yra gana išsamus skyrius apie seksologiją), jo ir Fromo mintys įspūdingai sutampa.
Gal būt, galima būtų sakyti, kad tai ta pati tradicija – judeo-krikščioniškoji? Tačiau panašiai yra kalbėję ir M. Gandhis, dabar kalba budistų Dalai Lama. Beje, pastarųjų požiūris yra gerokai asketiškesnis, negu krikščioniškasis. To pavyzdys yra ir mūsų Vydūnas. Jo „Gimdymo slėpiniai“ moralinių reikalavimų griežtumu toli pralenkia katalikišką doktriną ir... dėl to būtų laikomi eretiškais...
Kalbėdamas apie priešvedybinių santykių psichologinį nesaugumą, remiuosi Eriku Eriksonu, Viktoru Frankliu bei Rollo May. Tad tai, kad aš esu katalikas, neturėtų kliudyti diskusijai tol, kol nesiremiu tikėjimo argumentais. Kad ir kas aš bebūčiau – jogas, musulmonas, budistas ar ateistas – kol rašydamas apie lytinį ugdymą aš remiuosi proto, ne tikėjimo, argumentais, mano pažiūros yra mano paties laisvės reikalas ir konstitucinė teisė. Su etiškai orientuotomis lytiškumo ugdymo programomis man teko dirbti gal nuo 1990 metų, tame tarpe ir Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertų grupėse, ir niekur nesu naudojęs tikėjimo argumentų. Argumentuokite prieš, jei nesutinkate, tačiau argumentas, kad aš esu „tik“ teologas, yra silpnas.
Autoritetų klausimas
V. Klimas rašė: „Nemanau, kad turėčiau ginti šiuolaikinės mokslinės seksologijos įkūrėją A.C.Kinsley ar Tarptautinę Planuotos Tėvystės Federaciją, II-ąją didžiausią (po Raudonojo Kryžiaus) sveikatos apsaugos srities nevyriausybinę organizaciją pasaulyje. Skaitytojai teisingą informaciją apie juos gali nesunkiai surasti ir patys.“ Ką gi, tai teisybė, internete mūsų dienom galima rasti viską – tame tarpe ir išsamios informacijos apie Kinsey bei „Planuotą Tėvystę.
Kaip minėjau ankstesniame straipsnyje, vienas iš Kinsey, kuris prieš tapdamas seksologu, buvo žymus vapsvų tyrinėtojas, galimu laikomų sekso būdų „nesusivaržiusiam“ jaunuoliui yra „mylintys santykiai su gyvuliais“. Juos patyrę vaikinai šiaip jau jautė malonumą (santykiaujama buvo su paršiukais, avimis ir žąsimis), tačiau begėdžiai moralistai juos, įstojusius į koledžą, sugėdino... Pratęskime žymiojo seksologo Kinsey figūros aprašymą ir pasižiūrėkime, kaip savo įžymiuosiuose „Raportuose“ jis surinko duomenis apie „jauno amžiaus žmogiškos rūšies žinduolio“ – kitaip sakant vaiko – seksualumą.
„Mūsų keletas tūkstančių istorijų gana detaliai aprašė [vaikų] orgazmo prigimtį. Šie duomenys, kartu su papildomais duomenimis, kurie buvo pateikti suaugusių stebėtojų, kurie su berniukais turėjo seksualinį ryšį“ (Male Report“, Philadelphia: W.B. Saunders Co., 1948, 160 psl.). Anonimiška, Kinsey neatskleista devynių „ekspertų“ komanda stebėjo orgazmą berniukuose nuo 5 mėn. iki 14 metų amžiaus. Iš tyrėjų jaučiamas susižavėjimas rezultatais: „labiausiai nuostabus („remarkable“) prepubertatinio amžiaus populiacijos (t.y. vaikų) bruožas yra jų sugebėjimas pasiekti pakartotiną orgazmą per trumpą laiką. Šis sugebėjimas pralenkia paauglių berniukų galimybes, kurie, savo ruožtu, pralenkia suaugusius vyrus.“ Kinsey stebėjosi tokiais vieno 5 mėnesių amžiaus berniuko sugebėjimais!.. (plg. „Male Report“, p.179-180). Apie tokio „mokslinio“ tyrimo procedūrą dar tiksliau papasakoja Paulius Gebhardas, tuometinis Kinsey Instituto direktorius, laiške Judithai Reisman 1981 m. kovo mėn.: „Kadangi eksperimentavimas su kūdikiais ir vaikais yra nelegalus, mums teko remtis kitais duomenų šaltiniais. Vienas jų buvo su daug moteriškos ir vyriškos lyties kūdikių ir vaikų seksualinių kontaktų turėjęs vyras; kadangi jis turėjo mokslininko polinkių, savo stebėjimus jis aprašė. Kiti tyrinėtojai pridėjo taip pat nuotraukų, ir keliais atvejais, filmuotos medžiagos. ... [Stimuliavimo] technikos buvo tokios: paties vaiko masturbacija, vaikų tarpusavio seksualiniai žaidimai ir kontaktai tarp suaugusio ir vaiko – manualiniai ir oraliniai“ (iš Judith Reisman, „Kinsey, Fraud and Sex“, 31 psl).
Lietuvos vaikų seksualinis šviesumas
Savo pagarbą dr. Klimui ir kitiems jo kolegoms esu ne kartą išsakęs anksčiau. Neturiu jokių abejonių, kad seksualinio švietimo ideologų (A. Kinsey, W. Pomeroy ir kt.) simpatijos pedofilijai Lietuvos seksualinio švietimo rėmėjams yra svetimos, kad į taip jų gerbiamoje Olandijoje oficialiai leistą partiją pedofilijai remti jie žiūri su pasibaisėjimu (taip pat kaip ir į faktą, kad toje šalyje kasmet įvykdoma apie 900 eutanazijų be paciento, o dažnai tik su jo žmonos ar palikimo išsiilgusių giminaičių sutikimu...), ir kad jie tik labai nuoširdžiai nori gerovės Lietuvos vaikams.
Tačiau ar tai, kad žmonės nesupranta ant kokio medžio šakų jie sėdi nėra rimta kliūtis, gerokai užtemdanti jų gebėjimą giliau suprasti tos srities problematiką? Štai dr. V. Klimas rašo matęs Olandijos vaikus, kurie prezervatyvus mauna ant muliažo „šviesiais veidais“... Ir kur mes jau girdėjome tokius kilnius žodžius? Palaukite, gi štai: „ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!..“ Ar tik ne tokios šviesos ieško mūsų Mokslo ir švietimo ministerija, mokykloje ugdydama, kaip sako Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas, „dorą asmenybę“? Gal surenkime nacionalinį konkursą, kokia programa galėtų tokį moksleivių veidų „šviesumą“ ugdyti ir kaip prezervatyvų panaudojimo varžybas susieti su kitomis patriotinėmis vertybėmis!..
Tokioje linksmoje situacijoje sunku netikėti dr. Klimo nuoširdumu, tačiau nelengva nematyti ir tam tikro, sakykime, jo požiūrio – nesakau, kad asmenybės – ribotumo... Kaip ir kiekviename judėjime, Planuotos tėvystės idėjose neišvengiamai atsispindi jos įkūrėjų pažiūros. Štai pagrindinė jų Margaret Sanger: laisvojo sekso propaguotoja, „Gimstamumo kontrolės“ biuletenio XX a. pirmoje pusėje leidėja, nacių režimo pastangų sumažinti netikusių rasių žmonių skaičių rėmėja.
Savo rašiniuose ji teigė, jog, visuomenės gyvenimą galima pagerinti dviem būdais: apribojant „degeneratų, imbecilų ir silpnapročių dauginimąsi“ (1921 m. „Gimstamumo kontrolės“ biuletenis) ir išlaisvinus seksualinę energiją. Ji pasisakė už negrų populiacijos sumažinimą, australijos aborigenus laikė tik vienu laipteliu aukščiau pažengusius negu šimpanzės, skaitė paskaitas Ku Klux Klano organizacijos dalyviams.
Seksą vadindama „spindinčia galia“ („radiant force“), savo knygoje „Civilizacijos ašis“ ji teigė, jog būtent per „seksą žmonija gali pasiekti didįjį dvasinį nušvitimą („great spiritual illumination“), kuris pakeis pasaulį ir nušvies vienintelį kelią į žemiškąjį rojų.“ Savo gyvenimu Planuotos Tėvystės kūrėja šias giliai filosofines nuostatas pailiustravo įspūdingu meilužių skaičiumi ir tokiomis tezėmis, kaip „svarbu yra tik individai, ne šeimos“ ar „didžiausią žalą visuomenei daro vedybinė lova“.
Tad už ar prieš seksą vaikams?
Nepaisydamas savo simpatijos V.Klimo asmenybei, turiu pripažinti, kad jo pasisakymų už jaunimo dorą nuoširdumu rimtai abejoju. Gal ir galima patikėti, kad Dr. Klimas tikrai netiki, kad lygtis „daugiau kontracepcijos lygu daugiau sekso“ yra teisinga. Britų sveikatos apsaugos ministras dėl to dejavo, visa seksualinės revoliucijos istorija apie tai kalba – na bet yra rojus žemėje, vadinamas Olandija...
Tačiau ką galima pasakyti apie rubriką „Pirmas kartas“ Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos tinklapyje – t.y. apie joje skelbiamus intymaus akto aprašymus bei geriausio „rašinėlio“ konkursą? „Jai buvo 15, man 16...“ , yra ir kur 14, o vienai, kuriai buvo 13, „pirmas kartas nutiko kapinėse“...
Štai trumpa ištrauka iš vienos iš daugelio istorijų: „Netrukus likau nuogas, o ji su mano marškinėliais. Užsimoviau prezervatyvą ir...“ Netęsiu, nenorėdamas pateikti skaitytojams teksto, kurio jie nesitikėjo pasirinkdami šią publikaciją. Norintys, tegul atsverčia asociacijos puslapį. Aprašymų keletas tūkstančių... Netikiu, kad dr. Klimas yra toks nesupratingas, kad sakytų, jog tokie pasakojimai paaugliui nekelia noro tai padaryti pačiam.
Be visa ko, tokia informacija pažeidžia Nepilnamečių apsaugos nuo žalingo informacijos poveikio įstatymą, kuris draudžia skatinti lytinį geismą asmenims iki 16 metų amžiaus. Tad ar tikrai brandaus lytiškumo ugdymo atstovai iš vienos pusės ir Tarptautinės tėvystės federacijos lietuviškasis padalinys iš kitos siekia tų pačių tikslų – ugdyti jauno žmogaus asmenybę? Kad jis savo seksualumą, o ne jį seksualumas, valdytų ir vestų? Ir jei patikėsime, kad tokį tikslą šie labai gerbiami kolegos pripažįsta geru (o ne į visuotinį „dvasinį nušvitimą“vedantį seksualinį aktyvumą...), ar priemonės jam pasiekti – prezervatyvų dalinimas ar „pirmųjų kartų“ rašinėlių konkursai – yra logiškos?
Straipsnis publikuojamas gavus autoriaus sutikimą