Agresyvumas mūsų aplinkoje
1901-12-13 / Zita Vasiliauskaitė
Kasdienėje kalboje vartojamo žodžio „agresija“ prasmė iš esmės sutampa su jo, kaip psichologijos termino, reikšme. Agresyviu laikomas toks elgesys, kurio padariniai kitą asmenį sužeidžia, sužaloja fiziškai ar dvasiškai. Labai liūdna, jog šiuolaikiniame gyvenime tokio elgesio apraiškų tikrai netrūksta. Ypač tada, kai kito žmogaus agresyvumas paliečia mus, pradedame svarstyti: kodėl TAI egzistuoja ir kaip su TUO kovoti? Žmonija nuo seno siekia jei ne pašalinti tokio elgesio plitimą, tai bent jau jį sumažinti. Juk jis neša nesuskaičiuojamų nelaimių, skausmo, netekčių, pradedant smurtu šeimoje ir baigiant pasauliniais karais. Deja, pastangos pažaboti tokį elgesį kol kas nėra sėkmingos. Vis dėlto kiekvienam mąstančiam žmogui kyla klausimas:
Ar kas nors šioje srityje priklauso ir nuo manęs?
Šiuolaikinėje psichologijoje vyrauja bent keli požiūriai į agresiją.
Pasak vieno jų (kartais vadinamo biologiniu), agresija yra įgimta ir nulemta instinktų, padedančių išlikti kovojant už būvį gyvenimo džiunglėse. Tokios filosofijos besilaikantys asmenys savanaudiškų tikslų siekia visokiomis priemonėmis – apgaule, klasta, grasinimais, net susidorojimu. Verslininkų pagrobimai bei žūtys šiandien jau mažai ką stebina. Verslo ir politikos olimpas dažniausiai pasiekiamas tik pačių agresyviausių asmenų. O mes, ne „olimpiečiai“, dirbdami jiems ar juos rinkdami (beje, dažniausiai paveikti jų agresyvių reklamavimosi būdų), tik palaikome tokių santykių pobūdį mūsų visuomenėje.
Antruoju požiūriu agresyvus elgesys laikomas reakcija į iškilusią kliūtį, kurią asmuo siekia įveikti. Šiandienėje aplinkoje kiekvienas ras pavyzdžių, kaip dalis žmonių agresyvumu išsikovoja privilegijas ir materialinę naudą. Tai puikiai žino paslaugas teikiančių įstaigų darbuotojai, ypač savivaldybių socialinių skyrių specialistai. Neretas iš jų patvirtins, kad dažniausiai ir daugiausiai gauna rėkiantys, grasinantys skundais ir kreipimusi „aukščiau“. O darbuotojai, kurių viršininkai ydingai mano, kad klientas visada teisus, dėl ramybės tokiems nusileidžia ir skatina juos ir toliau taip elgtis. Jei einančiam šiais keliais asmeniui nepasisektų, jis būtų priverstas mokytis kitų būdų tikslui pasiekti. Deja, tokių žmonių gausėja, ir tai rodo, kad ne visi gebame būti pakankamai tvirti agresyvaus elgesio atžvilgiu, o jį toleruodami ar net nusileisdami tikrai neprisidedame prie jo mažinimo savo aplinkoje.
Agresyvūs vaikai
Treti mokslininkai nesutinka su pirmųjų aiškinimu ir teigia, kad agresyvus elgesys visų pirma atsiranda dėl neteisingo ir neatsakingo vaikų auklėjimo. Išties, juk ir agresyviausi suaugusieji pirmiausia būna vaikai. Būtent vaikystė yra tas gyvenimo tarpsnis, kai klojami žmogaus asmenybės ir tolesnio jo gyvenimo pagrindai. Tad kokios tėvų klaidos dažniausiai nulemia vaiko, o vėliau ir suaugusiojo agresyvų elgesį?
Blogas suaugusiųjų pavyzdys. Vaikai agresyvaus elgesio pirmiausia išmoksta iš savo artimųjų ir bendraamžių. Tyrimais įrodyta, kad žiauriai elgtis su kitais dažniausiai linkę tie asmenys, su kuriais taip buvo elgiamasi vaikystėje. Vaikai mato, kaip elgiasi supykę ar nesėkmės ištikti suaugusieji. Jei šie ima rėkti, kaltinti aplinkinius, daužyti daiktus ir pan., neabejotinai to išmoks ir vaikas. Televizijoje, kuri dėl tėvų užimtumo tampa vis populiaresne atžalų laisvalaikio praleidimo forma, ir filmuose rodoma daug agresijos, žiaurumo, o vaikai tai mėgdžioja ir pritaiko savo gyvenime. Šiandieninėje psichologijoje įrodyta, kad per televiziją demonstruojami smurtingi, prievartą tarpasmeniniuose santykiuose propaguojantys filmai yra tiesiogiai susiję su vaikų agresyvumo ir nusikalstamumo didėjimu.
Pataikaujantys vaikui tėvai.Nereti tėvai, norėdami gero vaikui, jam nuolaidžiauja, pataikauja, siekia patenkinti kiekvieną įgeidį. Tačiau kai vaikas užsimano to, kas pranoksta tėvų, pvz., finansines, galimybes, kyla konfliktas: vaikas nori, tėvai neduoda. Tada atžala pradeda kovoti įvairiausiais būdais, sugalvodamas tokių, kad savo vis tiek pasiektų. Tikriausiai ne vienas esame matę prekybos centre klykiantį mažylį ir išsigandusią bei sutrikusią mamą (arba tėtį, o gal ir abu) – juk aplink žmonės, visi žiūri į juos... Ir tada suaugę dažniausiai „supasuoja“ – imk ką nori, tik nurimk! Šitokiu elgesiu jie moko savo atžalą paprasto dalyko: jei ko nors nori – reikalauk, o jei neduos – rėk, spiek tol, kol gausi. Vėliau tokį elgesio modelį vaikas perkelia ir į santykius su kitais suaugusiais bei vaikais. Vienas tokio auklėjimo padarinių – absoliuti vaiko priklausomybė nuo savo norų, impulsyvių įgeidžių. Jei jis įsigeis draugo žaislo, be jokių skrupulų atims ir t. t. Tokiam vaikui jau neegzistuoja „palauk, rytoj“. Jis žino tik viena – aš noriu. Galime tik įsivaizduoti, kaip sunku būti savo norų vergu ir kiek reikia kovoti dėl to „noriu“ įgyvendinimo...
Ignoruojantys vaiką tėvai. Tačiau ne mažiau pavojinga, jei vaikas yra tėvų ignoruojamas ir nemylimas. Tuomet jis, siekdamas tėvų meilės ir dėmesio, dažnai su kitais elgiasi įžūliai bei agresyviai. Kodėl? Viena iš svarbiausių asmenybės psichologijos sudedamųjų dalių yra savivertė bei savigarba. Jei tėvai myli ir gerbia vaiką, jo savigarba bręsta ir vystosi kartu su juo. Deja, kai kurie gimdytojai perlenkia lazdą: peikia, nuvertina, net žemina savo atžalas, manydami, kad taip skatins juos labiau stengtis. Tėvų atstumtas ar žeminamas vaikas būna priverstas įrodinėti savo vertę sau ir kitiems įžūliu, dažniausiai agresyviu elgesiu, dėdamasis „kietu“.
Tyrimais, o ir pačiu gyvenimu įrodyta, jog tokie vaikai gali būti sėkmingai perauklėjami. Pakanka juos įtraukti į socialiai priimtiną veiklą, pvz., sporto ar meno būrelį, kur jie gali pasiekti reikšmingų rezultatų ir taip atkurti savigarbą bei susigrąžinti kitų pagarbą.
Vaiko agresyvaus elgesio toleravimas. Darželio auklėtojos dažnai skundžiasi, kad agresyvų vaiko elgesį su kitais tėvai dažnai linkę toleruoti. Esą mažajam būtina išmokti apginti savo interesus visomis priemonėmis; jau geriau pavergti kitus, nei pačiam būti po jų padu, nes kitokie santykiai tarp žmonių šiuolaikiniame gyvenime neva neįmanomi. Taip, vaikus reikia mokyti tvirtumo, bet jis anaiptol nereiškia kitų žalojimo ir skriaudimo. Tai ypač pasakytina apie agresyvų berniukų elgesį. Dažni tėvai laikosi klaidingo stereotipo, neva tikras vyras yra kovotojas, t. y. mušeika. Perduodantys savo vaikams tokį požiūrį gimdytojai atima iš jų galimybę išmokti kitokių, aplinkiniams priimtinų būdų siekti tikslo. Jie pasmerkia savo vaiką nuolatinei kovai su aplinkiniais ir skaudžiai vienatvei tarp bendraamžių.
Tad kaip padėti vaikui nebūti agresyviam?
Kiekvienas vaikas, šeima, jų aplinka yra unikali. Netinkamas, agresyvus konkretaus vaiko elgesys gali būti sąlygojamas įvairiausių priežasčių. Ir vis dėlto šiuolaikinėje psichologijoje teigiama, kad agresyvaus vaiko elgesio tikimybė smarkiai sumažės, jei tėvai:
1) bus nesielgiančių su kitais agresyviai pavyzdys vaikui;
2) nemanys patys ir juolab neįteigs vaikui, jog mus supantis pasaulis yra priešiškas;
3) padės vaikui suprasti, kad užviręs pyktis neturi virsti puolamuoju elgesiu. Jie paaiškins vaikui, jog supykęs jis gali atbėgti ir prisiglausti prie tėvų, kurie supras jo jausmus ir paguos arba pasiūlys jam nurimti kelis kartus apibėgant apie namą, padarant daug pritūpimų, paskatins sukurti eilėraštuką ar nupiešti tą įvykį ir pan. Kitaip tariant, tėvai turėtų patarti savo vaikui, kaip suvaldyti pyktį ir jį paversti fizine ar kūrybine energija;
4) neskatins agresyvaus vaiko elgesio ir su juo nesitaikstys, leisdami jam patenkinti savo įgeidžius;
5) supras, jog kartais agresyvus vaikų elgesys yra psichinio sutrikimo ar psichinės ligos požymis, todėl nedels kreiptis pagalbos į specialistus.
Baigdama sau ir kitiems norėčiau priminti, kad neskubėtume piktintis kitų žmonių šiurkštumu. Gerai pagalvoję turėsime pripažinti, kad ir patys tiesiogiai arba netiesiogiai esame prie to prisidėję – gal netinkamu pavyzdžiu, gal abejingumu ar taikstymusi, gal piktu žodžiu. Juk tie nelaimingi agresyvieji – mūsų amžininkai: artimieji, giminės, kaimynai, bendradarbiai, parapijiečiai... Ir nuo kiekvieno iš mūsų elgesio, laikysenos taip pat priklauso, ar daugėja agresijos mūsų gyvenime, ar ne.
Artuma Nr. 6, 2008 m. birželis