Pašnekesys apie mūsų dvasines šaknis
1901-12-13
Daiktai, deja, nesuteikia nei taip trokštamos laimės, nei laisvės. Tikrovėje slypi ir kitas matmuo – dvasinis. Kur ieškoti dvasios stiprybės? Tekstas parengtas pagal LRT programos „Klasika“ pokalbių laidą „Pašnekesiai apie tave ir kitus“, kurią veda psichologės Rūta Bačiulytė ir Aušra Griškonytė.
Šiandien nekalbėsime apie „orinius“ dalykus, kalbėsime apie tikrą gyvenimą. Apie šaknis. Kai atėjęs pas psichologą žmogus skundžiasi, kad jis neturi jėgų, neįstengia įveikti gyvenimo kliūčių, jaučiasi nuolat pavargęs, nusivylęs, tuščias, sutrikęs ir išsigandęs, norisi jo paklausti: kurgi tavo dvasinės šaknys?
Kai žiūrime į augantį medį, mes matome jo kamieną, lają. Šaknų nematome. Tačiau puikiai žinome, kad jos yra, kitaip medis nudžiūtų. Lygiai tas pat su žmogumi ar žmonėmis – tauta. Kad gyventų, žmogus, žmonės turi į kažką remtis. Austrų psichiatras Viktoras Franklis yra sakęs, kad mūsų gyvenimas turi išaugti remdamasis į likimą. O likimas yra susijęs su žmogaus ir tautos istorija. Taigi istoriškumas ir slepia mūsų dvasios šaknis.
Pagrindinė modernaus žmogaus iliuzija yra manymas, kad įmanoma pabėgti nuo savo praeities, įsivaizdavimas, jog jis turi tokią individualią galią pradėti kurti savo gyvenimą ir likimą nuo „nulio“.
Visi vaikai anksčiau ar vėliau paklausia savo tėvų: iš kur aš atsiradau? Kitaip tariant, tėveliai, į ką man atsiremti? Kad galėčiau augti, tobulėti. Tėvai gali įvairiai atsakyti į šį klausimą. Ir tai tikrai nėra paprasta. Štai viena keturmetė mergaitė paklausta, kas ji yra, pasakė taip: „Aš esu Goda Railaitė, mergaitė, gudri lapė.“ Taigi ji pradėjo apibrėždama save, kaip priklausančią tam tikrai šeimai, po to pasakė, kokia yra jos lytis, galų gale apibūdino savo individualias savybes.
Taip ketverių metų mergytė atskleidė fundamentalų dalyką. Kiekvienas iš mūsų, suaugusiųjų, savyje turėtų turėti tokią nuovoką. Deja, mes tai dažnai pamirštame. Pamirštame, iš kur mes ateiname: mažai žinome savo šeimą, giminę ir, kalbant plačiau, tautą, šalį. Klausimas – ar mes tai pamirštame? Ar nesusimąstome? O gal tiesiog nežinome ir nemanome, kad reikėtų tai žinoti?
O gal pastaruoju metu mes stengiamės tai pamiršti? Jog turime savo šaknis, turime savo istoriją. Šiuolaikinis žmogus – apie tai labai gražiai rašo danų psichiatras ir kultūrologas Finnas Skarderudas – mėgina atmesti savo praeitį. Moderni kultūra istoriškai yra išskirtinė tuo, kad savo idealus ir kolektyvinius įvaizdžius imanti iš nesamybės – iš ateities. Modernumo esmė, pasak jo, tai tradicijų laužymas, pakeičiant jas kitimu bei komercija. Tačiau taip moderni kultūra praranda savo jėgą ir galią.
Galima sakyti taip: pagrindinė modernaus žmogaus iliuzija yra manymas, kad įmanoma pabėgti nuo savo praeities, įsivaizdavimas, jog jis turi tokią individualią galią pradėti kurti savo gyvenimą ir likimą nuo „nulio“. Ne tik manymas ir įsivaizdavimas, tačiau ir tokio požiūrio praktikavimas. Žmogus blaškosi po pasaulį, skęsta abejonėse, ieškodamas „kur geriau“, „kur tikriau“, tačiau idealios šalies surasti jam nepavyksta.
Kai mes turime šaknis, kai turime į ką atsiremti, mes turime istoriją, – mes turime gyvybę. Taip mes galime judėti, kurti, keisti. Kai mes nukertame šaknis, tampame niekuo, tampame mirusieji.
Tačiau pirma reikėtų išsiaiškinti, ką reiškia pats žodis „dvasingumas“, „dvasingas“. Lietuvių kalbos žodyne rašoma, kad dvasingas – tai turintis daug psichinių jėgų. Kitaip tariant, turintis gyvybės. Kai mes turime šaknis, kai turime į ką atsiremti, mes turime istoriją, – mes turime gyvybę. Gyvybės energija teka mumyse. Taip mes galime judėti, kurti, keisti ir t. t. Kai mes nukertame šaknis, tampame niekuo, tampame mirusieji.
Deja, dažnai mes jas kertame. Kodėl? Ar tik ne dėl dabar įsivyravusios keistosios, vartotojiškos kultūros, kai svarbu veikti, siekti, tačiau nėra svarbu būti. Ir tame buvime atrasti ir savo istoriją, savo jėgą bei gyvybingumą. Mes gi – bėgame. Tačiau bėgimas pats savaime nieko neduoda. Dažnai jis tiesiog – beprasmis. Tiesa, taip žmonės stengiasi pabėgti nuo nerimo, tačiau tai neįmanoma. Nes nerimas slypi viduje.
Dažnai pas psichologą ateinantys žmonės sako bijantys to, kas bus. Taigi jie tarsi prognozuoja, gyvena ateitimi, fantazuoja apie ją, nesuprasdami, kad spręsti problemas ir įveikti kliūtis gali tiktai dabar. Be jokių abejonių, žmonės, kurie nusisuka nuo savo praeities lyg mėgindami apsisaugoti ateityje, nejučia atsiduria tuštumoje, beorėje erdvėje. Nieko nuostabaus, kad jie išsigąsta ir tampa nerimastingi. Neturi jėgų ne tik kurti, bet ir visavertiškai gyventi.
Ką atsidūrę beorėje erdvėje darome? Paprastai bandome kabintis už daiktų, už to, kas apčiuopiama. Tada mes pasistatome didelį namą, nusiperkame prabangų automobilį, taip tarsi save aprėmindami ir sukurdami sau tariamą saugumą. Kai ką nors čiupinėju, jaučiu, kad tikrai esu, jaučiuosi taip tarsi turėčiau į ką nors atsiremti. Tačiau niekas – nei namas, nei pinigai, ne mašinos nesuteiks žmogui tikrų šaknų, psichinės jėgos ir saugumo.
Kas yra saugumas? Paprastai tariant, tai gebėjimas stovėti tvirtai abiem kojomis. Tačiau ant ko stovėti? Štai ką šiuo klausimu knygoje „Nepramintuoju taku“ rašo amerikietis psichiatras M. Scottas Peckas: „Susiklosčius palankiai situacijai, dvasiškai galingi žmonės gali būti turtingi. Jie kartais netgi eina aukštas pareigas. Tačiau dažniausiai jie yra neturtingi ir neturi politinės valdžios. Ir pabrėžia: Dvasinė jėga, tai gebėjimas priimti sprendimus, maksimaliai įsisąmoninus. Ta jėga – tai sąmoningumas. Didžiausias pasitenkinimas, tai būti savo veiksmų ekspertu ir realiai suprasti, ką darai. Štai kur slypi didysis gyvenimo malonumas! Jausti, kad tu esi savo gyvenimo šeimininkas, o aplinkybės, vadovas ar turtas.
Didžiausias pasitenkinimas, tai būti savo veiksmų ekspertu ir realiai suprasti, ką darai. Štai kur slypi didysis gyvenimo malonumas!
Maža to. tęstinumo suvokimas, suvokimas, kad nesu tik ši akimirka, jog manyje telpa mano šeima, mano giminė, mano tauta ir suteikia tų jėgų, kad žmogus galėtų jaustis tuo šeimininku. Kai žmogus nukerta savo kultūrines, istorines šaknis ir įsivaizduoja, kad dabar galės sukurti naują saugų ir prasmingą gyvenimą, jis nieko negali padaryti. Jo triūsas neneša vaisių.
Mūsų tautos gyvenime galima pastebėti vieną konfliktą. Viena vertus, mes norime jaustis kažko dalimi ir kartu – vengiame to. Vengiame ir norime būti laisvi. Ar tai neprimena paauglio konfliktų šeimoje? Aš esu šios šeimos narys, tačiau – tik nediktuokite man sąlygų. Paimu iš šeimos tik tai, kas man patinka, o visa kita – atmetu. Kitaip tariant, man nepatinka Lietuva, nors man patinka jos ežerai, yra ir dar gerovių, kuriomis mielai naudojuosi, tačiau visa kita braukiu. Toks dalijimas į gerą ir blogą, juodą ir baltą visada yra nebrandumo ženklas.
Nors kiekvienas individualiai augina savo dvasią, žmonių dvasinis brandumas turi daug panašumų. Kas būdinga dvasingiems žmonėms? Dvasingi žmonės labiau linkę į kompromisus, taigi jie gali susikalbėti; tokie žmonės pasižymi platesne pasaulėžiūra. Jie nėra dogmatiški, jie dogmoms nei paklūsta, nei patys jas kuria, nei kitus verčia joms paklusti; tokie žmonės turi idealų ir yra jiems ištikimi. Idealų ji niekada neparduos. Jie veda juos veda per gyvenimą; dvasingi žmonės sugeba pamatyti gyvenimo įvairovę, jie supranta, kad įvairovėje slypi gyvenimo gyvybingumas ir prasmingumas, jie nebando sukišti gyvenimo į keletą formulių; tokie žmonės nedalina gyvenimo į balta ir juoda, tokia dichotomija jiems tiesiog svetima. Maža to – dvasingi žmonės nebijo krizių. Jie supranta, kad krizė yra galimybė pasikeisti, sukurti kažką naujo, išbandyti save. Jei tokių žmonių daugės, mūsų tauta įgis visai naujų kokybių. Žmones, tautą, šalį keičia kūrybinės galios.
Kaip sustiprinti dvasines šaknis? Klausimas nėra toks paprastas, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Ir atsakymus rasti nelengva. Visų pirma turbūt reikėtų stiprinti vertybinį pamatą šeimoje, perduoti vaikams tradiciją. Tradiciją ne kaip prievolę, bet kaip vertybę. Kaip džiaugsmą. Tačiau tam reikia laiko. Tėvai kaupia pinigus vaikų mokslui, vaikų būstui, tačiau neranda laiko pabūti su tais vaikais. Juk norint perteikti vertybes nereikia jokių materialių priemonių. Tiesiog reikia savo vaikams skirti laiko. Kita vertus, atsakymas į klausimą, kaip stiprinti savo dvasines šaknis, yra labai paprastas. Reikia stiprinti ryšį. Ryšį su savo artimiausiais žmonėmis.
Tęstinumo suvokimas, suvokimas, kad nesu tik ši akimirka, jog manyje telpa mano šeima, mano giminė, mano tauta ir suteikia tų jėgų, kad žmogus galėtų jaustis savo gyvenimo šeimininku.
Dažnai būna, kad pas psichologus apsilankęs klientas, paklaustas apie savo gimimo istoriją, nieko nežino. Tai pasakytina net apie jaunus žmones, kurie turi tėvus, senelius. Vienas kitas – ir prosenelį. O juk mūsų gyvenimo scenarijus nėra parašytas vien tik mano, bet ir mano protėvių. Įdomu, jog klientai paprastai labai mielai imasi užduoties daugiau sužinoti apie savo protėvius ir save. Pavyzdžiui, kas vyko su jais, kai jie dar gyveno mamos kūne? Jei žinai, kas vyko, kai tu augai mamos gimdoje, tu neišvengiamai žinai savo šaknis. Taip natūraliai kyla klausimas, o kokia šios moters istorija? Sužinojęs savo mamos istoriją, sužinai ir apie savo tėvus ir senelius. Taip yra stiprinamos šaknys.
Taigi viskas labai paprasta ir kartu – sudėtinga. Amerikiečių psichologas Claude Steineris vienoje savo knygų rašo (skyrius vadinasi „Geras gyvenimas“), kad gyvenime yra du dalykai, kurie jį padaro gerą: tai bendradarbiavimas ir savarankiškumas, gimstantis šeimoje. Kitaip tariant, ryšiai ir šeima. Ryšiai padaro mus stiprius, dvasingus ir patenkintus gyvenimu. Tam reikia pastangų, tačiau kiekviena įveikta kliūtis yra žingsnis brandos link. O brandaus žmogaus ženklas – tai gebėjimas priimti savo šaknis, kad ir kokios jos būtų.
LRT „Klasikos“ programa ir Bernardinai.lt
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-03-25