Suteik man saugumą
1901-12-13 / Elizabeth Stickney
Mes gyvename pasaulyje, bet norime apsaugoti savo vaikus nuo neigiamos jo įtakos. Kaip apsaugoti vaikus ir ugdyti juos kaip Dievo karalystės piliečius?
Sėdėjau perpildytoje klasėje krikščioniškoje mokykloje, kur su grupele tėvų diskutavome apie mokymo programą.
Viena mama pasakė: „Aš tiesiog nenoriu būti viena iš tų mamų, kurios leidžia savo vaikams per greitai užaugti". Ji norėjo, kad mokykloje nebūtų nagrinėjamos dvi knygos, kuriose buvo rašoma apie pavydą ir mirtį. „Bus dar pakankamai laiko padiskutuoti apie šias problemas, kai mūsų vaikai paaugs. Kol jie dar maži, turime juos nuo to apsaugoti," - pridūrė ji.
Nesutikau su tokia pozicija dėl knygų (abiejų knygų autoriai pelnė Newbery medalius) ir abejoju, ar mokytojai tikrai stengiasi pastūmėti mokinius į suaugusių pasaulį. Dažnai aptinku ir save kovojančią su panašiomis mintimis.
Kai žiūriu vakarines naujienas, mane aplanko pesimistiškos mintys apie šiuolaikinę kultūrą. Nepaprastai išaugo smurtas. Mes pralaimime kovą su narkotikų plitimu. Užterštumas vis didėja, gamtos apsauga atrodo bejėgė. Programų, palydinčių naujienas, autoriai gerai nupiešia situaciją, vartodami kalbą, kurią mūsų tėvai ir seneliai laikė gėdinga...
Kiek daug „pasaulio" krikščioniškos šeimos turėtų įsileisti į savo namus? Ar galime pateisinti kabelinės TV įsirengimą? Ar mes leisime savo vaikams persisunkti pasaulėžiūra, kuri skatina siekti būti sėkmingiems ir patraukliems? Kam visgi krikščioniškos šeimos turėtų užverti duris?
Viena mano dalis nori saugotis pasaulio, išlaikyti atstumą. „Gal mes galėtume atsikratyti visų laikraščių, žurnalų, televizoriaus, kompiuterio ir grįžti į idilišką praeitį?" - mąstau. Kartais aš įsivaizduoju, kad mes visai gražiai gyventume skaitydami tik Bibliją ir Džono Bunjano kūrinius. Mergaitės siuvinėtų, berniukai drožinėtų. Mūsų namai būtų ramybės ir harmonijos sala kultūros, pasukusios susinaikinimo link, vandenyne.
Vis dėlto praeitis nėra tokia idiliška, kaip aš kartais įsivaizduoju. Mano seneliai dažnai susidurdavo su priešais-dvyniais - šalčiu ir alkiu. Kitos šeimos bardavosi ir išsiskirdavo. Karta po kartos siuntė savo sūnus į mūšius, taip pavogdami iš jų gyvenimo tikrumą ir džiaugsmą.
Mes, kaip krikščionys, turime pripažinti, kad gyvename dabartiniame pasaulyje, tačiau turėtume tvirtai stovėti toje vietoje, kur „susikerta gyvenime keliai", kaip giedama sename himne. Negalime nešti šviesos pasauliui, jeigu mūsų langų užuolaidos užtrauktos, o mes sėdime susispietę prie židinio. Mes negalime būti druska pasauliui, jei nežinome net savo kaimynų vardų. Pasaulis, kurį Dievas sukūrė, yra nuostabiai graži ir gera vieta, - turime tai vertinti kaip Jo kūrybą ir neatmesti jo, laikydami pasaulį kūniškumo ar velnio viešpatavimo teritorija.
Ar mes turėtume būti patenkinti tuo, ką matome žiniasklaidoje, parduotuvėse ir mokyklose? Ar labai skirtųsi, jei eitume į pasaulį kaip Evangelijos skelbėjai, ir jei atskleisime savo vaikams, su kokiais pasaulio siūlomais vaizdiniais, nuostatomis ar kaprizais mes susiduriame? Kaip ką tik pirmo kūdikio susilaukusi mama atsargiai supa savo kūdikį ir saugo, kad jam nieko nenutiktų, kad jis neužsigautų ir nesusižeistų, ar mes nesirūpinsime savo vaikais, siekdami apsaugoti juos nuo traumų, kurios yra ne tokios matomos, bet mirtinai pavojingos?
Aš manau, kad elgiamės atsakingai, jei išjungiame televizorių, kai rodomas raudonuoti verčiantis serialas, kai neleidžiame vaikams žaisti tam tikrų kompiuterinių žaidimų arba kai atkreipiame dėmesį, kodėl mūsų vaikai įbedę akis į kompiuterio ekraną. Ir mūsų vaikams turbūt geriau, jei vietoj naujausio pasaulyje populiaraus kovinio žaidimo mes patariame jiems paskaityti Narnijos kronikas. Žinoma, mes negalime amžinai už vaikus priimti sprendimus dėl pramogų ar interneto. Ir to nenorime. Mes, tėvai, turime vesti savo vaikus gyvenimo keliu. Turime padėti vaikams vertinti žmogaus pasiekimus, atpažinti Šventosios Dvasios balsą ir suprasti įtampą, tvyrančią tarp Dievo karalystės ir šio praeinančio pasaulio, kurią jie patirs, kai pradės gyventi kaip šių dviejų karalysčių piliečiai.
Labai norėčiau turėti vadovėlį, mokantį priimti teisingus sprendimus, pavyzdžiui, ką nors panašaus į „Vaikų auklėjimo sprendimai žaliems". Tikra tiesa, jog ugdant vaikus krikščioniškai svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Jūs gyvenate pasaulyje, bet esate ne iš pasaulio. Žinote, kad žemė yra Viešpaties, tačiau Biblija moko, kad krikščionys neturi mylėti pasaulio ar to, kas yra pasaulyje.
Kartais jūs nusprendžiate grąžinti į biblioteką knygą, kurią jūsų aštuonmetis sūnus parsinešė, o jūsų draugai vadina jus kritike ar labai naivia. Arba leidžiate savo vienuolikmetei dukrai eiti į mokykloje organizuojamą vakarėlį, o jūsų sesuo pakelia antakius, nes jai atrodo, jog taip parodėte savo silpnumą...
Niekada nerasime vienintelio vadovėlio, kuris būtų veiksmingas kiekvienam, nes mes esame užaugę skirtingose šeimose, skiriasi ir mūsų temperamentas. Todėl kiekvienas iš mūsų šiek tiek kitaip atsakytume į klausimą, kiek pasaulietiškumo įsileisti į savo namus?
Stengdamiesi būti atsakingi krikščionys tėvai, priimkime savo tėvų, kitų šeimų bažnyčioje ar knygose ir žurnaluose randamus gerus patarimus ir idėjas. Be to, mums būtina kalbėtis su savo sutuoktiniu, kad apjungtume savo jėgas ir mintis, kai dešimtmetis sūnus nori pažiūrėti vyresniems skirtą filmą ar keturiolikmetė dukra nusiperka prieštaringo turinio kompaktinių plokštelių ar kompiuterinių žaidimų.
Galbūt svarbiausias žingsnis, kurį mes galime žengti, tai skirti dėmesį atitinkamo amžiaus savybėms. Filmas, kuris yra skirtas trylikamečiams, gali išgąsdinti šešiametę sesutę. 13-19 metų paaugliai geriau suvokia skirtumą tarp realybės ir virtualios tikrovės, nei tai sugeba 9-12 metų vaikai. Šie pavyzdžiai tiesiog parodo, kaip tėvai gali mokyti savo vaikus pasirinkti pramogas, kokią muziką klausyti, ką skaityti.
Pradedantiems vaikščioti kūdikiams ir ikimokyklinukams labai patinka dainos, todėl dainuokite savo vaikams. Klausykitės muzikos, kad visa jūsų šeima galėtų džiaugtis kartu. Pamąstykite, gal būtų gerai vaiką užrašyti į pianino pamokas, chorą ar orkestrą. Susipažinę su harmonija vaikai vertins muziką visą gyvenimą. Supažindinkite vaikus su liaudies dainomis, savo krašto ir klasikine muzika. Paskatinkite juos klausytis muzikos kartu su jumis, aptarkite jums patinkančius muzikos stilius.
Kai jūsų vaikai pradės lankyti mokyklą, didelę įtaką jiems darys draugai. Jie norės klausyti tai, ką klauso jų draugai. Tačiau svarbu ir toliau tėvams ir vaikams kartu klausyti ir vertinti muziką. Kartais gali būti privalu paprieštarauti tam tikriems vaikų pasirinkimams, nes dainos žodžiai, atspindintys tam tikras nuostatas ar pasaulėžiūrą, gali nederėti su krikščionišku požiūriu. Juk jūs tik norite apsaugoti savo vaikus! Tačiau ką nors drausdami, būtinai pasiūlykite alternatyvą - nusiveskite juos į gerą koncertą ar parduotuvę, kur galėsite pasirinkti naujų muzikos plokštelių, kuriomis džiaugsitės visi.
Aš esu įsitikinusi, kad metai, kai vaikai mokosi vyresnėse klasėse, gali būti lyg atpildas už visą sunkų jūsų atliktą vaikų auklėjimo darbą. Galite džiaugtis savo jaunuolių humoro jausmu, įvertinti jų augančią atsakomybę šeimoje, galite pasikalbėti su jais lyg su suaugusiais. Aš manau, jog jeigu puoselėsite atvirą bendravimą, prieštaravimų dėl muzikos ir pramogų bus vis mažiau. Vaikams augant, draudimų ir suvaržymų turėtų būti vis mažiau. Jiems bręstant vis daugiau suteikime laisvės, leiskime jiems rinktis muziką patiems, nebent tai trukdytų šeimai ar aplinkinių poilsiui ar skatintų klausytojų smurtą bei įniršį.
Saugodami savo vaikus nuo žiauraus gatvės smurto, iškreipto seksualumo vertinimo, nuo seksualinių santykių iki santuokos ir nuo nekontroliuojamo ar nepateisinamo pykčio, mes neauginame jų silpnavaliais, bet saugome nuo gyvenimo pavojų ir padedame jiems lavinti įgūdžius, pasirinkti mėgstamus užsiėmimus, o vis daugiau pasitikėdami elgiamės su jais kaip su suaugusiais.
Mokykime savo vaikus, kad vienintelė mūsų stiprybė šiame pasaulyje ateina iš Dievo, kuris pažadėjo nešti mūsų naštas ir saugoti mus savo sparnų šešėlyje. Parodykime, kad džiaugsmas nustelbia skausmą, kad viltis visada įveikia nusivylimą.
Mes, tėvai, imituojame Dievą ir siekiame atspindėti globojančią, visa apimančią ir ugdančią Dievo meilę, kuri siekia apkabinti kiekvieną iš mūsų kaip savo mylimą vaiką.
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Rasa Šamšinienė