G.Vaitoška. Apie demokratiją, bendrąjį gėrį ir tikėjimus
2015-12-28 / G.Vaitoška
A.Bielskis, atsakydamas K. Girniui straipsnyje „Krikščionys – antrarūšiai piliečiai?“, rašo, jog abortas ar šeimos samprata yra tikėjimo dalykai, o tikintieji katalikai nori tokias dogmas primesti visai visuomenei. Kaip ir užsiimti visuomenės seksualiniu auklėjimu. Kadangi realių katalikų Lietuvoje yra mažuma, tokias pastangas Autorius vadina makiaveliškomis ir antidemokratiškomis.
Visų pirma pora žodžių apie demokratiją. Pavojus, kad demokratiškai rinkti kandidatai gali sukurti daugumos diktatūrą, buvo pastebėtas dar Alexio de Tocquevillio žymiajame veikale „Demokratija Amerikoje“. Lietuvoje, kaip žinia, dėl piniginių svertų gali egzistuoti ir mažumos diktatūra, kaip tai matoma iš „Leo LT“ kompanijos steigimo. Iš tikrųjų demokratija nei mažumos, nei daugumos diktatūra gali netapti tik tada, kada ji remiasi giliosiomis vertybėmis. Kad ir tokiomis kaip „prancūziškosios“ laisvė, lygybė, brolybė.
Lengva pamiršti, kad šios žmogaus orumą teigiančios vertybės yra judėjiškos-krikščioniškosios tradicijos paveldas. Ir antikos atletą primenanti didinga Renesanso asmenybė, ir Jeano Jacqueso Rousseau „natūralusis“ žmogus yra paženklinti kūrinio, sukurto pagal Dievo paveikslą, žyme. Liberalioji Europos Sąjungos frakcija, niekaip nepripažinusi krikščionybės nuopelnų Vakarų kultūrai, arba nesupranta, arba nenori pripažinti, jog, anot Romano Guardini, humanizmas savo energiją sėmė iš krikščioniškų šaltinių.
Jei ant rausvame dešimties eurų banknote vaizduojamo antikinio tilto būtų dar nupieštas ir koks antikos herojus, istorinis teisingumas reikalautų jį matyti tik kaip menką žaisliuką įnoringose dievų rankose. Visi pabrėžiame Atėnų demokratijos pažangumą, tačiau pamirštame, kad jos pilietis iš aukšto žvelgė į savo išnaudojamus vergus.
Ne, mes nesiūlome skaitytojams priimti tikėjimo tiesų – tik klausiame, ar krikščioniški argumentai, kurie remiasi pagrindine, besąlygiškos meilės vertybe, nenusipelno diskusijos ir apmąstymo. Ir ypač todėl, kad yra akivaizdu, jog šios vertybės neišlaikę humanistiniai projektai greitai sužlugo.
Ar Lietuvos išsivadavimui iš savanaudiškumo ir lobimo bendrapiliečių sąskaita nereikalingas vartotojiškų instinktų apvaldymas? Ir ar visai netinka Lietuvai senovės žydų išmintis, sakanti, jog ten kur klesti palaidumas, taip pat įsisiūbuoja vagystės, skriaudos ir žudymai?
Brolybės siekę prancūzų revoliucionieriai paskandino šalį kraujo jūroje ir patys krito vieni nuo kitų rankos, panašiai atsitiko su bolševikine Rusija ir gal dar blogiau su maoistine Kinija. Pastarosios nelaimių mąstą (70 mln. gyvybių Mao „sąskaitoje), atrodo, lėmė ir tai, jog konfucianizme individas niekada neturėjo tos savaiminės vertės, kokią turi asmuo judėjų-krikščioniškoje Vakarų tradicijoje.
Žinoma, žudė ir krikščionys. Tai įvertinant kaip nepateisinamą blogį, lyginti nelaimių mąstą irgi atrodo yra teisėta: klydę ateistai žmonių pražudė šimteriopai daugiau negu klydę krikščionys. Be to, Bažnyčia yra pripažinusi ir atsiprašiusi už savo klaidas, ko negalima pasakyti nei apie bolševizmą, kaip dabar matome santykiuose su Rusija, nei apie maoizmą, kurio aukos Kinijoje nesulaukė net pačio formaliausio kruvino režimo pasmerkimo.
A.Bielskis teigia, kad politika turėtų siekti bendrojo gėrio, remdamasi sveiko proto principais. Tam galima pritarti: diskutuodami sekuliarioje valstybėje įvairių pažiūrų žmonės turėtų remtis žmogiškais argumentais, o ne skelbti savo tikėjimų tiesas. Tačiau krikščioniška pozicija santuokos, seksualumo ir pan. klausimais ir remiasi proto, o ne tikėjimo argumentais. Galima apie juos diskutuoti, sutikti ar nesutikti pateikiant savo samprotavimus, tačiau tokie teiginiai, kaip kad santuoka yra daugeliu atvejų stabilesnė ir daugiau laimės teikianti bendruomenė, kad abortas bent jau tam tikrai daliai moterų gresia aiškiai pasireiškiančia ar užslėpta depresija, kad Olandijos vyriausybės raportuose kasmet teigiama, kad keliems šimtams šios šalies piliečių eutanazija buvo pritaikyta ne jų pačių, tačiau jų giminaičių, gudriai apėjusių visus įstatymus, valia – visi šie teiginiai nėra nei Katalikų Bažnyčios dogmos, nei Šventojo Rašto principų skleidimas.
Jie tik pabrėžia pamatinę demokratijos vertybę – kad kiekvienas žmogus turėtų būti saugomas ir gerbiamas; kuo platesnis visuomenės ratas supras, kad tik ant tokio, besąlygiškos kiekvieno žmogaus vertės pagrindo galima statyti demokratiją, tuo mažiau teks primetinėti savo nuomonę vieni kitiems balsavimu.
Dėl bendrojo gėrio galima pasakyti, kad neprieštarauti vartotojiškam seksualumo suvokimui, nepasisakyti už santuoką ar prieš abortą, krikščioniui reikštų ne tik nesirūpinti bendruoju gėriu, bet ir savuoju. Visuomenės moralės padėtis liečia mus visus – visų tikėjimų ir pažiūrų piliečius – ir yra naivu tikėtis, kad paleidus seksualinį instinktą nekyla kitokio savanaudiškumo siautėjimas.
Neprieštarauti vartotojiškam seksualumo suvokimui, nepasisakyti už santuoką ar prieš abortą, krikščioniui reikštų ne tik nesirūpinti bendruoju gėriu, bet ir savuoju.
Kaip katalikas Augustinas rašė „Dievo mieste“, kultūros ir valstybės saulėlydį su profaniška seksualumo raiška siejo Senovės Romos istorikai, seksualumo sukilninimą (sublimaciją) progreso varikliu laikė žydų kilmės ateistas S. Freudas, o taip pat sekuliarių pažiūrų anglų etnologas Josephas Unwinas, nutaręs empiriškai patikrinti Freudo nuomonės teisingumą, žymioje 1930 metų studijoje „Sex and Culture“ atrado, pasak jo, monotoniškai 16-oje didžiųjų civilizacijų pasikartojantį dėsnį: visų jų kultūrinis, mokslinis ir ekonominis kilimas buvo susijęs su aukštais seksualinės etikos reikalavimais (pagrinde monogamija ir susilaikymas iki santuokos), o jokių varžtų neribojamą instinkto tenkinimą ir civilizacijos pasiekimus tirtosios kultūros sugebėjo išlaikyti tik vienos generacijos gyvenimo laikotarpiu. Po to prasidėdavo smukimas ir kokių nors barbarų eskpansija.
Seksualinio susivaldymo svarbą sukilninant žmogaus asmenybę, kad ir kaip kvailai toks terminas žurnalų „vyrams“ skaitytojams tai beskambėtų, labai radikaliai ir daug kartų savo raštuose pabrėžė ir vienas didžiausių pasaulio politikų Mahatma Gandhis. Šis mąstytojas šiuo požiūriu yra ypač įdomus, nes būdamas seksualinis asketas, jis parodė išskirtinai didelį atsparumą agresijai: į pyktį neatsakyti neapykanta. Kaip žinia, tokia taktika privertė anglus pasitraukti iš savo svarbiausios kolonijos.
Ar Lietuvos išsivadavimui iš savanaudiškumo ir lobimo bendrapiliečių sąskaita nereikalingas vartotojiškų instinktų apvaldymas? Ir ar visai netinka Lietuvai senovės žydų išmintis, sakanti, jog ten kur klesti palaidumas, taip pat įsisiūbuoja vagystės, skriaudos ir žudymai?
A. Bielskio siūlymas krikščionims labiau rūpintis socialine neteisybe, skurdu ir kapitalizmo generuojamu ekonominiu išnaudojimu, socialine atskirtimi yra, be abejo, vertingas. Bažnyčia tai daro – pasižiūrėkite kad ir į Betanijos valgyklą, V. Rudzinsko „Pilnus namus“ ar Jono Pauliaus kapitalizmo kritiką – bet gerų darbų niekada nebus per daug. Tačiau netgi nepriimant Freudo doktrinos yra akivaizdu, jog seksualumas yra tokia galia, kurios šaknys siekia labai giliai. Bendrajam gėriui santuokos ir šeimos būklė, elgesys su naujai užsimezgusiu gyvenimu ar jaunimo seksualiniai papročiai daro labai didelę įtaką, ir šių klausimų sąsajas su socialine atskirtimi, nelygybe ir skurdu būtų galima parodyti labai konkrečiai.
Taip, už krikščioniškų argumentų glūdi gilesnis pagrindas, kuris atsiremia tame tarpe ir į tikėjimu grindžiamas vertybes. Pastarųjų vertybių negalima moksliškai patvirtinti, tačiau, kaip taikliai pastebi K. Girnius, ir socializmas, liberalizmas ar kitos teorijos yra taip grindžiamos vertybinėmis doktrinomis.
Žmogus gali tikėti, kad po mirties jo laukia susitikimas su Tiesa (kaip dar galvojo Sokratas), kad gal jis patirs reinkarnaciją, susijusią su kokia nors „karma“ (beje, sovietiniais laikais labai populiarus rytietiško dvasingumo skleidėjas S. Lazarevas abortą siejo su didele „karmine bausme“) - arba kad nebus nieko – tad viską reikia patirti dabar. Tačiau nors šios skirtingos pozicijos ir veikia mūsų mąstymą, šioje, „sublunarinėje“ plotmėje, turime diskutuoti remdamiesi žmogiškąja etika ir mokslu - ir tokioje diskusijoje mūsų visų teisės yra lygios.
Straipnis publikuojamas gavus autoriaus sutikimą