Vaikai iš šaldytuvo, arba žmogaus kaina

2015-12-29 / G.Vaitoška

„Kokio norėtumėte kūdikio?“, - klausia gydytojas poros, atėjusios į konsultaciją. „Šis turi gabumų matematikai, tai labai gerai“, - kalba genetikas. Po trumpos pauzės, mįslingai šypsodamasis, priduria: „Tačiau už dar penkis tūkstančius dolerių, jis galėtų gerai skambinti pianinu...“.

Embrionas Tai – embrionų selekcijos scena amerikiečių filme „Gattaca“. Veiksmas vyksta ateityje; atrinkinėjant kandidatus į astronautus, žmonės skirstomi į tinkamus ir netinkamus. Netinkami („invalid“) yra gimę natūraliai, išvengiant emrionų selekcijos. Uma Thurman, filme suvaidinusi pagrindinį vaidmenį, viename interviu kalbėjo, jog firmoms atsiverianti galimybė netolimoje ateityje iš tavo prakaito lašo nustatyti, ar būsi priimtas į darbą, jos nežavi. Filosofas Frances Fukuyama ramina: nieko baisaus neįvyks. Tiesiog turtingesnieji galės pasigaminti tobulesnių vaikų. Nuo seno yra taip, kad vieni daugiau, kiti mažiau tobuli.

Ar egzistuoja riba?

Mokslininkai dažnai seka etiškai problematišku technologinio imperatyvo principu: jei ką gali, tai ir padaryk. Atominis ginklas yra vienas iš tokio principo įgyvendinimo pavyzdžių. Suprantama, norima padėti nevaisingoms poroms. Taip pat ir tokia pora, vedina skausmo, kad negali susilaukti vaikų, dažnai nori imtis bet kokių priemonių. Jei mediciniškai galima – vadinasi, ir reikia. Noras nuslopina intuiciją, kuri kalba, kad yra dalykų, kurių bet kokia kaina siekti nereikėtų.

Kai tavo vaikai kabo šaldytuve, ar tavo nežinomas tėvas pradėjo tave už dvidešimt dolerių masturbuodamasis prieš pornografiją, kaip ironiškai kalba vienas anglų „DI“, frazė įgyja svorį. Kūnas ir kraujas reiškia daugiau, negu mes norėtume.

Tradiciškai kalbama apie gyvybės šventumą. Tai – religinė sąvoka (nors ne tik: kalbama apie motinystės šventumą, meilės Tėvynei šventumą ir pan.) Tačiau šalia dvasinio, yra ir racionalus pagarbos gyvybei aspektas. Egzistuoja tam tikra riba, kurią peržengus veiksmai sukelia neprognozuojamų pasekmių. Paspaudžiamas vienas klavišas, nematant daugybės ryšių, kuriais jis susijęs su kitais, mažai žinomais. Žmogaus pradėjimas, regis, ir yra tokia sritis. Siekiant teigiamo rezulato, kokius dar klavišus paspaudžia tokios medicininės technikos kaip spermos „donorystė“, perteklinių embrionų kūrimas arba jų užšaldymas?

Spermos „donorystė“

Iš tikrųjų tai pardavinėjimas, kuriam suteiktas kilnus donorystės vardas. Tikrai, kiekvienas žmogus, kad ir kaip jis būtų pradėtas, yra vertas besąlygiškos pagarbos. Tačiau nemažą dalį „donoro“ sperma pradėtų vaikų sulaukus tam tikro amžiaus ima kankinti klausimai apie jų kilmę. „Mane jis domina“, - rašo anonimė Britų medicinos žurnale. „Jis davė man pusę genų ir aš noriu sužinoti apie savo biologines šaknis. ... Kodėl jis davė spermą? Kuo jis domisi, ką dirba? ... Įvaikinti vaikai turi teisę žinoti apie savo genetinius tėvus, tačiau „donoro inseminuoti“ – ne. Suprantu, kodėl. Kama patinka mintis, kad taip dosniai dalintas jų spermos „davinys“ – dažnai nerūpestingais studentiškais metais – pavirs vaiku kuris vėliau norės susipažinti?“.

Ši britė tiksliai aprašo savo ir kitų donoro inseminuotų vaikų savijautą kalbėdama, kad jų pastangos susirasti savo genetinius tėvus ribojamos atjautos nebiologiniam tėvui. Bet štai tokia Katrina Clark su jaunos amerikietės energija identifikavo savo „spermos donoro“ numerį ir pasibeldė jam į duris.

„Viskas taip jaudino, kad jaučiausi tarsi muilo operoje“, - rašė mergina „Washington Post“ 2006 m. „Per mėnesį man pavyko padaryti tai, ko kiti DI vaikai nesėkmingai siekia metų metais“. Istorija toliau klostėsi taip: merginos atakuojamas biologinis tėvas ėmė jos vengti ir prisipažino, kad jam iš tikrųjų truputį įgrįso „šitas visas spermos donoro dalykas“. Merginai nukaro žandikaulis, tačiau tuo tarpu ji nutarė nepasiduoti. Ji tebėra maloniai susijaudinusi, kad pažįsta savo genetinį „šaltinį“ ir sako, kad dar nori labai daug sužinoti, žinoti apie jo šeimą, ir kad jaučia didesnę pilnatvę nei kada nors anksčiau. Ir tikisi, kad jis apie ją bent kartais pagalvoja...

Kas geriau: palikti „donorui“ teisę likti anonimišku, ar leisti DI pradėtam vaikui, sulaukus 18 –os, jį identifikuoti? Pirmuoju atveju norinčių parduoti savo spermą yra daugiau; antruoju – jų sumažėja dėl to, kad perspektyva, jog po kažkiek metų į duris ims belstis tavo „vaikai“, nevilioja (ir išties: kas jie, vaikai ar ne? Tėvas jis jiems ar ne? Žodžiai „tėvas“, „sūnus“ ar „dukra“ turi svorį; tačiau genetika irgi – ir t. t.)

„Donorystė“ ir santuoka

Yra bent dvi šių dviejų dalykų sąsajos. Pirmoji: vyras, kurio vaikai pradėti ne jo, bet „donoro“ sperma, yra silpnesnėje psichologinėje padėtyje nei jo žmona. Pastaroji pagimdo savo biologiškus vaikus; juos užauginęs tėvas yra tėvas visa to žodžio prasme, tačiau psichologiškai jam gali būti nelengva.

Būtų gerai, kad naujasis pagalbinio apvaisinimo įstatymas saugotų vaikus nuo poreikio belstis į kilniųjų „donorų“ duris ieškant savo genetinių šaknų, merginas nuo kraujomaišos baimės, tuokiantis su šių „nežinomų kareivių“ sūnumis, tėvus nuo galvos skausmo dėl savo likusių vaikų šaldytuve, o mus visus nuo savo ligų gydymo svetimos gyvybės sąskaita.

 Įsivaizdavimo, minčių ir gal net jausmų lygmenyje ši santuoka ir šeima didesniu ar mažesniu laipsniu yra paženklinta kito vyro buvimo. „Pilnavertiško“, to atletiško blondino, „su kuriuo“ jo žmona pradėjo vaikus – naudojant pasąmonės, „pirminio proceso“ logiką. Atskiros istorijos nekuria mokslo, tačiau situacija, kada vyras, kurio žmona pagimdė tris „donoro“ sperma pradėtus vaikus, vieną dieną šeimą palieka, kviečia pamąstyti apie psichologinius motyvus.

 Moraliniu požiūriu „žmonos“ apvaisinimas donoro sperma panašus į neištikimybę. Kad ir kaip postmoderniškai apie save begalvotume, vyro sėklos ir moters kiaušinėlio susilietimas ir susiliejimas, regis, tebėra labai stipri žmonių susijungimo forma. Tiesiogiai susikabina chromosomos. Vyras, regis, čia lieka trečias. Visa tai vyksta ir tuo atveju, jei žmona naudoja ne savo kiaušialąstes. Su kuo jos vyras pradėjo vaikus?

Psichologinio nelygiavertiškumo problema ir santuokinės ištikimybės apsunkinimas neegzistuoja tais atvejais, kada kūdikis įvaikinamas. Tada abu lygūs. Kita „donorystės“ ir santuokos sąsaja yra susijusi su galimybe susituokti su kraujo giminaičiu. Aukščiau minėta britė savo rašinyje skundėsi, kad nors ji turi teisę sužinoti, ar jos būsimas sutuoktinis nėra jos giminaitis dėl spermos donorystės, ji sunkiai įsivaizduoja kad galėtų užsiimti kiekvieno jai patinkančio vaikino testavimu. Tačiau galimybės ne tokios jau ir mažos: jei vienas spermos „donoras“ gali „pradėti“ iki poros šimtų vaikų, jo biologinių palikuonių susitikimo galimybė yra reali ir kelianti rimtų klausimų.

Ar embrionas žmogus?

Prieš 30 metų amerikiečio keli milijonieriaus Mario Rios žmonos Elsos kiaušinėliai buvo apvaisinti „donoro“ sperma. Implantacija į gimdą nepavyko, ir du likę embrionai buvo užšaldyti. Neužilgo sutuoktiniai žuvo Čilėje įvykusioje aviakatastrofoje.

Visuomenėje prasidėjo karšti debatai. Ar moteris, kuri išnešiotų kūdikius, galėtų paveldėti dalį milijonieriaus turto? Gal tai turėtų būti dvi motinos? Kokie galėtų būti jų atrankos kriterijai? Australijos – šalies, kurios vienoje klinikoje buvo atliktas apvaisinimas – parlamentas įsakė embrionus sunaikinti. Klinikos darbuotojai atsisakė tai padaryti ir suorganizavo viešą akciją našlaičiams apsaugoti. Kampanija buvo sėkminga, tačiau užšaldyti embrionai neišgyveno.

2009 metais Kalifornijoje atliktoje 77 šeimų, turėjusių užšaldytų embrionų, apklausoje (aprašytoje žurnale „Fertility and Sterility“), du trečdaliai sutuoktinių nežinojo, ką su užšaldytais embrionais daryti. Atiduoti kitiems? Kamavo klausimas, kaip ir kas juos užaugins. Atiduoti moksliniams eksperimentams? Tai reiškė embrionų žūtį. Sunaikinti? Kas sunaikinama, embrionai ar vaikai?

Pasaulyje žinomoje „snaigių“ kampanijoje kalbama apie „našlaičius šaldytuve“ ir embrionų adaptaciją. Kas tai, sentimentalumas? Vienas žymiausių pasaulio genetikų, Dauno sindromo genetinės priežasties atradėjas Jerome‘as Lejaune‘as, 1988 metų vasarą iš Paryžiaus atskrido į tolimą Amerikos Tenesio valstiją tam, kad per dvi dienas teisėjams pateiktų mokslinius įrodymus, kad embrionas – vyriškos ir moteriškos gametų susiliejimo darinys savo pačioje pirmiausioje stadijoje – yra žmogus. Jo genetinis kodas yra unikalus pasaulio istorijoje, kito tokio žmogaus nebuvo praeityje ir nebebus ateityje. Profesoriaus kalba teisėjus įtikino, ir vyrui, kuris po skyrybų norėjo teisės sunaikinti kartu su žmona pradėtus užšaldytus embrionus, tokia teisė nebuvo duota. Leujene‘as istoriją aprašė knygoje, pavadintoje „Konservų dėžutė“ („The Concentration can“).

Kraujo šauksmas

Nemažai iš to, kas pasakyta galima apibūdinti šia trafaretiška fraze. Kai tavo vaikai kabo šaldytuve, ar tavo nežinomas tėvas pradėjo tave už dvidešimt dolerių masturbuodamasis prieš pornografiją, kaip ironiškai kalba vienas anglų „DI“, frazė įgyja svorį. Kūnas ir kraujas reiškia daugiau, negu mes norėtume.

Konflikto su nuojauta, kad kažkas negerai, jei po penkių metų tavo embrionus teks išmesti į šiukšlių dėžę pasibaigus jų galiojimo laikui, galima išvengti perteklinių embrionų neleidžiančiu kurti įstatymu. Toks galioja Italijoje galioja, atlaikęs „paprasčiau“ klausimą suprantančiųjų kritiką. In vitro apvaisinimas leidžiamas tik naudojant sutuoktinių lytines ląsteles, embrionai neužšaldomi, sukuriama iki trijų embrionų, kurie iškart implantuojami į gimdą. Tuo tarpu perteklinių embrionų gamyba ir jų naudojimas eksperimentams kuria ir filmo „Gatacca“ aprašytą ateitį. Kilnus paveldimų ligų išvengimo tikslas neatsiejamai sumišęs su rasės išgryninimu - turtingesniųjų rasės, kaip sakyta. Tai nereiškia, kad tuo užsiims patys tėvai – tačiau kaip atsispirti norui, kad tavo vaikas būtų beveik nemirtingas?

O vis dėlto kraujo šauksmas turi ir savo primityvumo. Lietuvoje yra daugybė gyvu balsu šaukiančių našlaičių. Kodėl neperžengti kūno ribų ir paguosti jau gyvenančius ir kenčiančius? Tai nelengva, tačiau gyvenimas gali atlyginti.

Ir atvirkščiai. Vieni tikime į Dievą, kiti į karmą ir reinkarnaciją, dar kiti net į stiklinę kaukolę – žodžiu, vienaip ar kitaip nujaučiame nematerialų pasaulio Pradą. Jei patys imame tvarkytis vienoje svarbiausių šios Pradžios sferų – juk žmogaus gyvenimo pradžios slėpinys visada, taip pat ir pagonybės laikais, priskiriamoje sacrum, ne profanum sričiai – ar labai drąsiai jaučiamės? Ar turime teisę gaminti žmogelius ir daryti su jais, ką norime? Drąsa tai ar bravūra? Užuojauta ar pelno siekimas? Turbūt, kaip visada, yra ir to ir to.

Genetinės anomalijos tikimybė, naudojant in vitro apvaisinimą yra dukart didesnė nei vaikui gimstant natūraliai (9 procentai vietoj 4,5). Ne ne, nesitikime visai atkalbėti nuo technologijų panaudojimo: mūsų gyvenimo dvasinės dimensijos pajautimas yra per daug apniukęs, kad nugalėtų emocijas ir „savo kraujo“ troškimą. Nebepajėgiame kūdikio suprasti kaip dovanos, kurią geriau yra priimti, tačiau ne pasiimti; dar tolimesnis mums kančios kaip dovanos ir galimybės suvokimas – kad ir tokios, kaip suteikti našlaičiui namus. O su kentėjimu susidursime visi – ir turintys, ir neturintys vaikų, ir turintys „savo“, ir „ne savo“...

Neplėtodami toliau šios pojūčių aštrumo praradimo temos, pasidžiaugsime, kad tarp mūsų politikų yra žmonių, kurie pajėgia žvelgti giliau nei verdančios emocijos, kurios stumia daryti viską, ką „galime“. Veiksmai šioje subtilioje srityje turi gilesnes, labai subtilią žmogiškąją ekologiją veikiančias pasekmes. Būtų gerai, kad naujasis pagalbinio apvaisinimo įstatymas saugotų vaikus nuo poreikio belstis į kilniųjų „donorų“ duris ieškant savo genetinių šaknų, merginas nuo kraujomaišos baimės, tuokiantis su šių „nežinomų kareivių“ sūnumis, tėvus nuo galvos skausmo dėl savo likusių vaikų šaldytuve, o mus visus nuo savo ligų gydymo svetimos gyvybės sąskaita.

Gydymosi kokiais nors embrionų audiniais (nors, kaip žinia, suaugusiųjų kamieninių ląstelių panaudojimas mediciniškai duoda daug geresnių rezultatų ir mokslininkų manija naudoti būtent embrionus, kaip pastebėta, yra susijusi su narcistiniu visagalybės troškimu). Jei prisiminsime Žmogaus teisių deklaracijos 3 paragrafą, visi šie dalykai pažeidžia kiekvieno teisę į „gyvenimą, laisvę ir saugumą“. Kokia yra tokios laisvės kaina?

Straipsnis publikuojamas gavus autoriaus sutikimą

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found