Patys gražiausi žmonės
Žiema.... Artėjant nakčiai šaltis pasieka -25 C. Vairuoju slidžiu rajono keliuku iš miesto. Matomumas tamsoje blogas, langai nenusivalo nuo šerkšno, o ir mašina nebesušyla. Net automatinis durų užraktas nebeveikia, - elektronika streikuoja, matyt, durys užšalo.
Nepaisant visų nesklandumų, šį vakarą jaučiuosi itin laiminga. Labai labai laiminga!
Mintimis sugrįžtu į valandos senumo įvykį ir vėl sutinku tą nuostabų, tikrą, nenudailintą žmogų. Taip arti, taip tikroviškai ir taip gyvai. Juk tikras tyrumas ir grožis atsiskleidžia tuomet, kai žmonės jau nebeturi ko slėpti. Tada esame savimi. Ir esame NEPAKARTOJAMI.
Šiandien buvome savimi ištisas dvi valandas. Kalbėjomės apie viską: baimes, maldas, iracionalumą, lūkesčius, nerimą, netinkamus vaidmenis ir tokius, kuriais norėtume juos pakeisti.
Prisiminiau vieną mokinį (anksčiau mokiau paauglius tikybos). Susitikusi jaunuolį po gerų penkiolikos metų pasidomėjau, kaip jis laikosi ir ar nenorėtų pas mus į svečius? Jaunuolis atsakė:
- Gal... bet... aš bijau žmonių.
Šokiruota tokio atsakymo privalėjau pakilti iki jo atvirumo ir prisipažinti.
- Žinai, Aleksai, ir aš bijau žmonių.... Mes bijome vieni kitų.
Bijome, todėl nebeatviraujame. Todėl mokome vieni kitus gyventi, todėl bažnyčiose skamba moralizuojantys pamokslai, ir todėl slepiame savo žmogišką silpnumą. Esame nelaimingi, nes nebeturime su kuo būti atviri.
Su kenčiančiais viskas kitaip. Tokie ir panašūs pokalbiai gimsta kalbantis su kamuojamais kančios, neretai sunkios būklės ligoniais, kenčiančiais nuo depresijos, nerimo ar kitų psichikos sutrikimų.
Tačiau šie žmonės yra gražūs! Ypatingai gražūs, nes atviri.
Kalbėdama su jais pajuntu dievišką žmogiškojo kūrinio grožį, sielos grožį. Sužalotos ir sužeistos sielos, bet nesunaikintos, grožį. Su jais patenku į pasaulį, kuriame girdžiu Dvasią. Dvasią, kuri tarnauja mums, kuri atveria kelius į tiesą, į sveikimą, į gyvenimą. Atsiskleidime gimsta gyvybė ir matymas. Meilės pilname ryšyje gimsta įžvalgos, sprendimai ir pasitikėjimas savimi.
Kančia daro mus tikrais žmonėmis. Šiuo požiūriu man pradeda patikti skausmas. Jis daug ko išmoko. Kol nepatiriame skausmo ar kančios, mes nesileidžiame perkeičiami. Diskomfortas ir negebėjimas atveria galimybę nuolankumui, nusižeminimui. Kartais tik tada Dievas gali padėti. Juk jis „išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“.
Nusižeminimas yra reta brangenybė šių dienų pasaulyje. Tačiau jo dėka žmonės tampa ypatingai gražūs. Tokie žmonės visuomet turi antrą galimybę. Visuomet turi išeitį. Jie tampa Karaliaus vaikais ir tampa ypatingi, nes Dievo paveikslas juose ryškėja išgyvenamos kančios metu.
Visuomet dėkoju už privilegiją prisiliesti prie nuolankiojo sielos. Būdama su jais, turiu galimybę pasilikti toje nuolankumo būsenoje, kuri mus vienija.
P.S. netikėtai prisiminiau, kad prieš pat pokalbį pasiteiravau knygos apie nuolankumą. Dovanų gavau naujausią knygą „Pranciškus iš Asyžiaus“, už kurią labai dėkoju. Tačiau reflektuodama šio vakaro išgyvenimus, netikėtai suvokiau, kad šį vakarą aš jau perskaičiau knygą apie nuolankumą, - gyvą knygą. Perskaičiau ją kalbėdama su tavimi.