Socialinis palaikymas
2019 05 02
Šį rytą, nuvežusi vaikus į mokyklą, kaip įprasta, ruošiausi savo darbui. Suskambo telefonas. Buvau kažkur bebėganti, todėl į galvą žaibiškai atėjo mintis: „Šis skambutis manęs nenudžiugins“, visgi atsiliepiau ir, nuojauta neapgavo, tai buvo pardavimai telefonu, vadinamoji telerinkodara. Taip ir maniau. Šnektelėjusi keletą minučių pasidariau karšto gėrimo, - spalį namie jau pakankamai šalta - ir, gerdama kavą, susimąsčiau, kodėl taip pagalvojau prieš pat pokalbį. Man patinka analizuoti savo mintis, ypač tas, kurios retai apsilanko galvoje. Iškilo klausimas – o kieno skambutis mane apskritai nudžiugintų? Kokio tikėčiausi, kad šaltą rudens dieną, besigardžiuojant keptais obuoliais, širdis sušiltų nuo džiugesio bei artumo? Dar keletą minučių pagalvojusi, aptikau, jog tokių žmonių yra. Tai buvo artimos širdies draugės, dvasios vadovai, tikėjimo namiškiai, kurie širdyje puoselėja dievotumą bei bendradarbiai, su kuriais esame tame pačiame veiklos lauke. Kadangi nė vienas iš jų tą rytą neskambino, pusryčiaudama mėgavausi savo mintimis toliau. Šiek tiek pralinksmėjau, kad turiu tiek daug žmonių, su kuriais jaučiu tvirtą vidinį ryšį, jais pasitikiu ir galiu atsiremti sunkesnę minutę.
Tokią santykių sistemą psichologai vadina socialiniu palaikymu. O ką daryti tiems, kurie neturi ryšių, - stiprinančių, guodžiančių, gaivinančių ir padedančių gyvenimo kelionėje? Gal gera ir vienam? Ir neretas atsakys „taip“. Atsakys, kad puikiai susitvarko ir vienas, kaip toje vaikiškoje dainelėje: „aš pats sau geras draugas, nereikia man kitų“... Tačiau už šių žodžių visuomet kažkas slypi... KAS? Šiame atvirlaiškyje paliksiu šį klausimą atvirą. Juk nesudėtinga atsakyti į jį patiems.
Pridursiu tik tiek, kad žmogus yra trapi būtybė, pilna įvairiausių poreikių, pilna besikeičiančių nuotaikų, kasdien prisitaikanti prie įvairiausių situacijų. Mums reikia vieniems kitų. Tačiau atpažinti kuris yra TAS, kurio man reikia – yra menas. Į šį klausimą tik tu pats gali atsakyti. Aš atsakiau į savo klausimą, suvokdama, kad mano ryšiai yra visokie, ir man reikalingi labai įvairūs žmonės įvairiuose mano sielos kampeliuose. Kuo daugiau jungčių turime su artimais, tuo labiau turtiname save. O abipusiame ryšyje dalinamės tais turtais ir skleidžiame gyvenimo džiaugsmą aplink mus. Jungiantis stiprėja mūsų savivertė, vienas iš kito patiriame paguodą, gauname palaikymą ar patvirtinimą, sulaukiame kritinio žvilgsnio. Ryšyje atsiskleidžia ir tai, kas esame patys. Įvykus nesusipratimui skubame ištaisyti padėtį ir aiškintis, taip pažindami kitą. Tik būdami ryšyje, t.y. santykyje su kitu, pažįstame ir patys save. Net ir Dievas negali veikti be šio ryšio ir be buvimo santykyje. Taip tampame Jo instrumentais, kad vieni kitus ugdytume meilėje.
Juk atsiverti teisingam tarpasmeniniam santykiui, - tai, kaip tikintieji sako, - atsiverti Dievo veikimui:) Net kasdieninėse veiklose:)