Krikščioniškos santuokos išskirtinumas
2015-07-02
Kalba kaip subjektas šiandien yra nuolat aptariama, diskutuojama. Ji nuolat vystosi ir kinta. Taigi, neturėtų stebinti tai, kad santuokos apibrėžimas praeitą savaitę taip pat pasikeitė. Liūdna, tačiau tai – ne siurprizas.
Aukščiausiasis Jungtinių Amerikos Valstijų Teismas kūrybingai ir naujai interpretavo 14-ąjį Pakeitimą – teikiantį santuokos galimybę vienos lyties asmenims. Tačiau ko Aukščiausiasis Teismas negali padaryti – tai naujai interpretuoti krikščioniškąjį mokymą.
Reikia pasakyti, jog krikščionys moko visai kitokio požiūrio į santuoką, bet ne to, kurį propaguoja Teismas. Požiūrio, kuris siūlo daug daugiau, nei vienalyčių asmenų santykiai.
Egzistuoja skirtumas tarp to, ką krikščionys ir visuomenė supranta esant santuoka. Tačiau šis skirtumas nėra naujas; šis išskirtinumas nebuvo tiesiog ką tik sukurtas SCOTUS (Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo). Krikščionys visada turėdavo išskirtinį ir ypatingą santuokos supratimą; ir šis supratimas nepaprastai skiriasi nuo to, kuris yra žinomas plačiajai visuomenei.
Taigi, kas yra Krikščioniškoji santuoka?
Tai ne mokesčių lengvatos.
Tai ne ligonių lankymo teisės.
Tai ne draudimo lengvatos.
Tai ne legalus vyriausybės suteiktas susitarimas.
Tai net ne bendras susitarimas, ne teisinė dviejų suaugusiųjų partnerystė. Žmonių, kurie myli vienas kitą ir nori kartu praleisti savo gyvenimą.
Šie dalykai iš pirmo žvilgsnio primena tai, ką žmonės mano esant tikrąja santuoka. Amerikos Vyriausybei šiuo metu atrodo, kad tai ir yra tai, ką galima vadinti santuoka. Tačiau Krikščioniškoji santuoka yra ir visada buvo kažkas kita.
Krikščioniškoji Santuoka yra šventas, sakramentinis atsidavimas.
Vieno vyro ir vienos moters – visiškai vienas kitam.
Turint tikslą būti vaisingiems, ir abiems kartu sukuriant naują gyvybę,
ir puoselėjant tą gyvybę abiejų, tėvo ir mamos, savanorišku buvimu šalia.
Krikščioniškoji Santuoka yra skirta atspindėti Kristaus savęs atidavimo santykius santykyje su Jo Bažnyčia.
Ir tai yra tikrosios Visatos mikrokopija, atspindinti Dievo sandorą su Jo žmonėmis.
Krikščioniškoji Santuoka yra Trejybės (t.y. tri-vienės) meilės aidas, nes Dievas kūrė tiesiog iš meilės pertekliaus. Taigi, taip Dievas davė žmonijai galimybę kurti gyvybę tiesiog iš žmogiškųjų santykių.
Tokiu būdu santuoka yra šventas ir kūrybingas dieviškojo gyvenimo atspindys.
TAI yra Krikščioniškoji Santuoka.
Vakarykštė Aukščiausiojo Teismo nuomonė apibrėžia, kas yra sekuliarioji santuoka. Tačiau tai niekaip neleidžia iš naujo apibrėžti, ką krikščionys tiki santuoką esant. Galiausiai, krikščionims niekada nereikėjo vyriausybės įgaliojimo įeiti į didingą ir šventą sandorą su kitu asmeniu.
Ar manote, kad pirmuosius tris šimtus metų Bažnyčios istorijoje Romos imperija pasirašydavo įteisindama krikščioniškąsias santuokas? Aš labai smarkiai abejoju, kad ankstyvieji krikščionys buvo susirūpinę savo mokesčių lengvatomis, prieš juos įmetant liūtams.
Jei rytoj Amerikos vyriausybė žlugtų, ar manote, kad krikščioniškosios santuokos išnyktų? Žinoma NE.
Jei rytoj šalies vyriausybė išvis nustotų išduoti santuokos liudijimus, ar krikščionys tebesituoktų? TAIP.
Taip yra, nes krikščionys tiki, jog santuoka yra šventa sandora, šventas įžadas prieš Dievą, o ne prieš valstybę.
Taip, krikščionys tiki kitaip, nei pasaulis. Tiek TO, bet tai mums sukelia problemų.
Visuomenėje, kurioje nepritarimas prilygsta diskriminacijai, o tolerancija pakeičiama įgaliotuoju visuomeniniu šventimu. Visuomenėje, kur tikėjimo žmonės matomi kaip fanatiški, pasenusių ar siaurų pažiūrų.
Na, tiek to ir čia. Tačiau tiesiog leiskite pažymėti štai ką: yra įmanoma mylėti, bet nesutikti. Krikščionys gali mylėti. Krikščionys gali toleruoti, bet tai nereiškia, kad mes turime tai švęsti. Taigi, liūdna matyti mūsų šalį pasirenkant kryptį, kuri yra priešinga krikščioniškiesiems principams ir mokymui. Tačiau būkime įsitikinę – monogaminės krikščioniškosios santuokos niekada nebuvo populiarios.
Krikščionys yra tie, kurie nuolat rūpinasi garbingumu, pamenate? Žmogaus seksualumą ir seksualinę išraišką krikščionys valdė labai ilgai. Ar dar kas nors mano, jog yra keista, kad ne taip seniai “laisva meilė” buvo mūsų kultūros himnas?
O dabar jau kiekvienas nori susituokti!? Manau, tai yra idėjos „Jei negalite nugalėti jų, tuomet prisijunkite“ versija. Krikščionys dėl šios problemos bendrąja prasme tiki kitaip, nei plačioji visuomenė. Todėl mes neketiname laimėti kokių nors populiarumo konkursų artimiausiu metu. Tačiau sąžiningai kalbant, tai yra didelė dalis to, kas padaro mus Krikščionimis. Mums nebūtina itin tiksliai įtilpti mus supančioje kultūroje. O jau ilgai bandėme tai padaryti. Tačiau tikiuosi, jog situacija keičiasi. Ir galbūt tai ne toks jau ir blogas dalykas.
Šaltinis:
http://jordanmholmes.com/2015/06/27/same-sex-marriage-is-not-the-same-as-christian-marriage-heres-why/
vertė Darius Urbonas